Tu esi daugiau

Per pastaruosius ketverius metus Lietuvos mokyklose sutikau labai daug paauglių, iki skausmo susitapatinusių su savo pažymiais, būsimais egzaminais, mokytojų ir tėvų viltimis ar atviru spaudimu „būti geriausiu“. Buvo merginų, kurios man prisipažindavo miegančios tik po 4 valandas, kad „turėtų geriausius rezultatus“, merginų, kurioms su begaline įtampa dėl pamokų prasidėdavo valgymo sutrikimai, imdavo trikti menstruacijų ciklas, krikti nervai. Aš manau, kad „būti geriausiu“ ir „geriausi rezultatai“ yra mūsų dienų prakeiksmas. Esu sutikusi žmonių, kurie gal ir turėjo tuos „geriausius rezultatus“, tačiau, deja, daugiau neturėjo nieko – jie gebėjo kalbėti ištisomis citatomis, vardinti datas, pyškinti iškaltas teoremas, tačiau paklausti, ką PATYS galvoja apie vieną ar kitą dalyką, jie pritrūkdavo žodžių. Tiesiog užsikirsdavo. Jie priminė mašinas, atrajojančias daug sykių nurytą ir pervirškintą informaciją – mašinas, taip ir neišmokusias mąstyti savarankiškai, suvokti ir įvardinti savo jausmus, kalbėti apie savo vertybes, ginti savo poziciją. Mašinas, kurios sutrikdavo, gavusios tokią užduotį pirmą sykį per dvylika iš… Skaitykite toliau

Apie tai, ką dėl ateities galime kiekvienas

Bandau iš naujo prisijaukinti paauglystę. Keliauju po mokyklas ir diskutuoju su paaugliais – apie kasdienės kalbos magiją, apie patyčias, apie ateities pasirinkimus ir talento įdarbinimą. Dėl šito vis sulaukiu pylos socialiniuose tinkluose – kone kiekvienąsyk, kai pasidalinu savo įspūdžiais iš naujos mokyklos, ima kelektuoti senos tingios didaktės. Ir kol tos apkerpėjusios, susidvasinusios, subinių nuo sofų nepakeliančios bobos dejuoja, kad „kalbom nieko nepakeisi, Lietuvėlė pasmerkta“ ir „vargšė naivuolė Ilzė, ką ji čia įsivaizduoja“, aš šitoms boboms rodau ilgą ilgą didįjį pirštą ir toliau susitikinėju su moksleiviais (ketvirtus mokslo metus, jūs, dejonių kerpės!). Šįsyk Antakalnio progimnazijoje kalbėjomės apie paauglystės iššūkius – baimes ir kaip mes su jomis elgiamės, dėl ko mus paauglystėj erzina tėvai ir dėl ko mes erzinam juos, apie narkotikus, rūkymą, alkoholį ir jų keliamas rizikas – ne didaktiškai, ne iš vadovėlių, o su realiais pavyzdžiais iš gyvenimo. Šnekėjomės ir apie egzistencines krizes, paauglystės depresiją, suicidines mintis ir tai, kaip gyvenimas… Skaitykite toliau

Apie savaitę be patyčių

Vertinu šią iniciatyvą, nors liūdnai manau, kad dabartinei Lietuvai „Savaitė be patyčių“ – lyg zuikio ašara tokiame kontekste, kur žymiausi šalies žmonės atvirai dergiasi vienas iš kito, patyčios tampa norma, trendu, kietumo ženklu, ir tuo tarpu mokyklose tyliai iš gyvenimo traukiasi tų norma tapusių patyčių neatlaikę vaikai. Turiu įtarimą, kad Lietuvai reiktų visus metus paskelbti sąmoningo žodžio ar atsakingo žodžio metais, visus metus kalbėti apie tai, kad vienui vienas žodis iš tiesų gali baigti kito žmogaus gyvenimą – lygiai kaip ir sugrąžinti kitą žmogų į jį. Juk buvo skaitymo metai, buvo dar kažkokie metai. Ar jausti atsakomybę už kiekvieną savo tariamą ir rašomą žodį yra mažiau svarbu, nei skaityti knygas? Galbūt tikrai? Gal aš kažko šioje keistoje planetoje tiesiog nesuprantu. Vis tik kol (ir jei) užaugsime iki ilgų sąmoningo žodžio metų, išreikškime solidarumą „Savaitei be patyčių“. Jei jūsų vaikai susiduria su patyčiomis ar yra jų liudininkai, būkite budrūs. Jau yra… Skaitykite toliau