Apie norą keisti antrą pusę, ir ką su juo (tuo noru) daryti


Yra moterų, manančių, kad jei vyro neversi, nepurtysi, nebadysi pirštu į jo klaidas, „nepadėsi” jam susiprasti gėdinimu ar pykčiu – jis nesikeis į gera (kaip kad, žinoma žinoma, keičiasi daugelis moterų, užsiimančių darbu su savimi). Ir iš savos patirties pasakysiu: natūralu, kad pradėjus intensyvų darbą su savimi, ugdantis gebėjimą reflektuoti save (kas šiaip jau psichologų laikoma būtina brandžios asmenybės savybe), mes per padidinamąjį stiklą išvystame ne tik savo, bet ir savo artimo „taisytinas” charakerio puses, keistinas reakcijas ir kitus dalykus, kuriuos, švelniai tariant, galima būtų tobulinti. Kyla noras šiek tiek pakoreguoti artimąjį, o gal ir visai rimtai perdažyti – pagal šventą savo paveikslą, kaip aš juokais sakau.

Deja, pamirštame, kad pradėti įmanoma tik nuo savęs. O pagunda pirma paauklėti kitą kai kuriais atvejais gali būti milžiniška. Jei leidžiame laimėti tai pagundai – bjūra ne tik santykiai, bet ir visas „darbas su savimi” nueina šuniui ant uodegos. Kada gi tuo užsiimt? Reik „taisyt” kitą… Kas ten sakoma apie krislą kito akyje ir rąstą savoje?

Gera žinia ta, kad jei ši pagunda – visų pirma „pataisyti” kitą – įveikiama, atsiveria didžiulė erdvė kūrybai, atradimams ir išsipildymams. Kai iš tiesų plika akimi gali stebėti, kaip keičiant kažką savo viduje, keičiasi aplinkinis pasaulis.

Tik štai to laiko reikia išlaukti.

 

Ką daro vaikinai, kai jų merginos skaito mano tekstus

 

Šią savaitę grįžta D. iš kolegų vakarėlio. O patenkintas, o laimingas, o šypsosi. Pasakoja:

 

„Sutikau tam vakarėly seną pažįstamą. Jis mane pasivedė į šalį ir sako:
– Klausyk, mano draugė skaito Ilzės tekstus, ten apie kalbos magiją, minties galią, ir knisa man protą! Sakyk, ką tu pats darai, kai tau knisa protą?
Aš jam ir sakau:
– Tai kad Ilzė neknisa man proto!”

 

Mane labai prajuokino ir nustebino ši istorija. Labiausiai nustebino ne tai, kad vyriškiai skundžiasi, jog jų draugės skaito mano tekstus, ir kad daro tai vakarėliuose. Labiausiai nustebino tai, kad aš (pasirodo!) neknisu proto savo vyrui. Patikslinsiu: nebeknisu.

 

Ką daro poros be rasotų rožių

 

Mes su D. nuėjom ilgą ir nelengvą kelią iki tokio gyvenimo taško, kuriame esame dabar. Drauge esame jau labai daug metų, maždaug pusę to laiko aš, taip nepersūdant, labai stipriai evoliucionavau. Šiandien esu visiškai kitas žmogus, nei ta Ilzė, kurią kadaise sutiko D. Būnant poroje tokie stiprūs vieno iš partnerių vidiniai virsmai negali nesukelti krizių. Tačiau krizės yra įveikiamas dalykas.

Taip, mes abu – labai skirtingi. Buvo laikai, kai norėjau daugiau pritarimo savo idėjoms, daugiau palaikymo savo darbuose, daugiau svajojimo drauge. Štai dėl šito jam tikrai knisdavau protą, vis zyzdama, kad „jau Jaunatis, jau sėskim pasvajot”.
– Aš visada svajoju, – pasakė vieną tokių vakarų skaitydamas mokslinį žurnalą.
– Bet tu pažiūrėk, kaip per Jaunatį pildosi! – skėryčiojausi aš. – Paskaityk mano Jaunaties užrašus: ką užrašiau – viskas išsipildė! Darbą išsvajojau, namus išsvajojau, knygą išsvajojau, Niujorką – ir tą išsvajojau!
– Man nereikia Jaunaties, kad svajočiau, – atsainiai tarė jis.
Man – juoda neviltis! Rodau ilzišką dramos etiudą: grąžau rankas, vartau akis, dūsauju. Maždaug – kaip man su tokiu nesvajotoju gyventi, ar sunku jam pasvajoti?
Jam – juokas iš manęs ir mano „pilnačių”, kaip jis vadina Jaunatis.

Taigi, protą aš jam tikrai esu knisusi. Ne tik dėl svajojimo. Dėl mano idėjų kritikos – taip pat. Dar pavasarį nepaprastai skaudžiai išgyvenau vieną situaciją, kai papasakojusi jam naują man atėjusią idėją, pamačiau, kaip mano idėja sulaužoma per pusę, numetama ant žemės ir apčiurškiama, taip metaforiškai tariant. Tąsyk sėdėjau iki išnaktų ir vienui viena plėtojau savo sumanymą, ir, tiesą sakant, ne tik kelias dienas nekalbėjau su juo, bet ir kelias naktis nakvojau ant sofos – tokia įskaudinta buvau.

Tačiau pagalvojau – na nesinori būti infantilia. Norisi spręsti konfliktą ir augti jame, užuot vaidinus dramatiškas Santa Barbaras su demonstratyviais nekalbadieniais, kurie – tikrąja to žodžio prasme – veda į niekur.

Sėdom ir pradėjom kalbėtis. Ir išsiaiškinom, kad jo skepsis tėra noras apsaugoti mane nuo galimų nesėkmių (man atėjusiai idėjai reikėjo didelių investicijų, labai daug darbo, kokio niekad nebuvau dirbusi, pereiti daug biurokratinių pinklių – žodžiu, visko reikėjo daug). Kaip ir begalę kitų sykių, kai D. kritikavo ir stabdė mano idėjas, jo ketinimas buvo toks pats – apsaugoti.

Šiandien (nors nuo ano konflikto nepraėjo nė metai) man jau atrodo labai vaikiška reikalauti kito žmogaus pritarimo visoms savo idėjoms. Aš ką, kažkokia princesė ant žirnio? Ar Šiaurės Korėjos lyderis? Iš kur toks kvailas įsitikinimas, kad mano idėjos privalo būtinai patikti vyrui? Jis gi suaugęs, savarankiškas, iš tiesų – labai brandus žmogus. Ar man patiktų, jei kažkas iš manęs reikalautų aklo pritarimo? Labai nepatiktų. Tai kodėl pati reikalauju iš kito?

Va taip, pamažėl, ugdantis savistabą ir kritinį mąstymą (tai kas kita nei uoli savikritika, kiaurą dieną save koneveikiant), ir bręsta žmonės, ir auginasi savo santykį. Užuot tik vienas iš kito reikalavę, kad kasdiena būtų graži kai nufotošopintas vestuvių paveiksliukas.

Tačiau atsigręžusi į prabėgusius metus, galiu pasakyti – abu mes labai pasikeitėm. Labai į gera. Kažkaip savaime.

 

Tai ką daryti, kad vyras keistųsi į gera?

 

Mane pastaraisiais metais vis kviečia „surengti dirbtuvėlių” (nekenčiu mažybinės formos) „apie tobulus porų santykius”, tačiau atsisakau, o pasikavojusi žiaugteliu į kibirą.  Man labai svetimas tobulybių pasaulis. Vis tik – mano pačios seminarų ir praktikų dalyvių skaičius kopia 9000 žmonių link. Per tiek metų ir su tiekos dalyvių grįžtamuoju ryšiu aš jau gana aiškiai matau tam tikras tendencijas ir galiu jas pakomentuoti.*

Tai ką daryti, kad vyrai keistųsi į gera?
Liautis daryti.

Visų pirma – liautis juos mygti, versti, tempti (į seminarus taip pat).
Liautis norėti už vyrą, kiek tai įmanoma.

Paleisti sugniaužtą norą ir patikėti situaciją į, kaip mėgstu lakoniškai vadinti, Didžiojo Režisieriaus rankas.

Labai svarbu artimame santykyje naudotis žodžio jėga atsakingainet jei vyras netiki, kad žodis turi jėgą, net jei jis labai skeptiškai žiūri į tai, net jei jis tyčiojasi iš pačios idėjos, kad žodis keičia ne tik mūsų savijautą, bet ir mūsų gyvenimą. Esu sulaukusi daugybės atsiliepimų iš moterų, kurios EŽD eksperimentą pradėjo balansuodamos ties skyrybų riba, o baigė jį susitaikiusios su vyrais. Nemaža dalis jų rašo, kad „antra pusė iš pradžių buvo labai skeptiškai nusiteikusi”, bet galop prisipažįsta įsimylėjusios savo vyrus iš naujo. Kodėl? Nes žodžiai yra santykių pamatai, galbūt – mūsų jausmų glaistas: kuo tvirtesnis šis glaistas, tuo geriau jis „suriša” gerus jausmus, sutvirtina juos.

Todėl savo žodį svarbu naudoti ne užgauliojimams, ne koneveikimui, ne kaltinimams. Kalbėtis apie problemas tam, kad jos būtų sprendžiamos, o ne tam, kad jomis būtų mėtomasi kaip sniego (ar, atsiprašant, šūdo) gniūžtėmis, kaip kartais yra daroma santykiuose.

Mes patys tikrai nesame viena tų saldžių, kvarbatkuotų porų, kuriose „viskas tobula” (pažįstate tokių?). Mes esame pora, kuri kalbasi ir sprendžia. Įvardinam problemą – kuriam sprendimą. Įvardinam problemą – kuriam sprendimą. Įvardinam problemą – kuriam sprendimą.

Yra žmonių, kurie santykius vadina „sunkiu darbu” – aš santykius vadinu kūryba.
Dabar turbūt aišku, kodėl.

Ir toje – santykio – kūryboje dalyvauja du žmonės. Ir keičiasi jie abu. Tik nebūtinai – ar ne visada – į tą pačią pusę.

Pacituosiu kelias skirtingas istorijas, kaip keitėsi vyrai, ir kai ką pridėsiu nuo savęs.

 

Kada vyro pokyčiams dar per anksti?

 

Vienas mitų, su kuriuo susiduriu – kad „sau rasti laiko” žmogus (ne tik vyras) gali tik užauginęs vaikus, gal jau ir anūkus paauginęs, nes lig tol – „nėra kada tuo savo vidum užsiimti”. Na kaip. Galima, žinoma, nerasti laiko sau. Bet aš klausčiau – kokie vaikai užaugs ir kokie anūkai. Tokiame kontekste tikrai keistai atrodo vos 25-erių sulaukęs vaikinas, šitiek daug nuveikęs per vidinį požiūrį ir paties ugdomą savistabą:

„(…) kalbant apie visą šį devynių savaičių eksperimentą paremtą pirmiau įvykusiomis dirbtuvėmis, tai man susidarė įspūdis, kad tai tarsi iš aukščiau man siųsta parama šiuo permainų laikotarpių. Nors iš kitos pusės gal tos permainos prasidėjo paskatintos būtent dirbtuvių ir eksperimento. (…)

O tie prasidėję pokyčiai per pastaruosius tris mėnesius nuo dirbtuvių yra atsiradęs mylimas žmogus, besikeičiantis darbas ir gyvenamoji vieta. Iš esmės prasidedantis visiškai naujas gyvenimo etapas, iškart po visai gražaus amžiaus skaičiaus – 25-ojo gimtadienio.

Eksperimento užduotys padėjo:
-ugdyti sąmoningumą,
-tapti pozityvesne asmenybe,
-labiau pasitikėti savo sugebėjimais gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu,
-pradėti vertinti ir dėkoti,
-atskirti pelus nuo grūdų kasdienėje veikloje,
-suvokti, kad bėgau nuo savo realybės daugiau domėdamasis kitų gyvenimais, o dabar vis labiau tapti gyvenimo dalyviu ir mažiau žiūrovu.

Esu labai dėkingas už dirbtuves ir eksperimentą.”

 

Ar vaikinas keitėsi? Labai stipriai.

Tie, kurie sako, kad laiko sau yra tik pensijoje, turbūt sakys, kad jis pirma karjerą turėjo padaryti ir vaikus užauginti, nei „užsiimti tokiom nesąmonėm”, kaip nuo domėjimosi kitų gyvenimais pereiti prie savo paties gyvenimo kūrimo. Ką gi. Kiekvienam savo. Tegaliu palinkėti didelės sėkmės tiems, kurie ketina iki pensijos labiau domėtis svetimais gyvenimais nei saviškiu. Respect. (Parodau reperių pagarbos ženklą.)

 

Kas padeda atraizgyti susiraizgiusias vyro mintis?

 

Sutinku moterų, kurioms neramu, kai jų vyrai tyli. Pažįstu ir vyrų, kurie moterų tylą priima kaip pykčio ženklą. Tačiau iš tiesų tyla tereiškia, kad žmogus „nusileido” į save, kažkur iškeliavo mintimis. Svarbiausia – kurlink jį patį veda jo mintys, kur krypsta dėmesys. O tai – jau kontroliuojamas procesas. Vieno keliautojo mintimis atsiliepimas:

„Džiaugiausi suspėjęs paskutinę minutę užsiregistruoti. Šiuo metu keliauju savo gyvenime per pokyčius ir vidines transformacijas. Patekimą į EŽD priimu, kaip vieną tų dalykų kurie tiesiog atsidūrė mano gyvenime laiku ir vietoje, kaip kad kartais atsitiktinai išgirsti knygos pavadinimą, nusprendi ją perskaityti ir supranti – och, kaip man būtent TO reikėjo!

Prieš EŽD išsikėliau tikslą – šviesesnis dialogas su pačiu savimi. Girdėta? Šį tikslą teko nukopijuoti iš Jūsų pateiktų pavyzdžių, ir, kad ir kaip norėjosi būti originaliam, nesirinkti kitų žmonių siūlomų tikslų, gana greitai supratau, kad būtent tokio tikslo ir ieškau. Man atrodė, kad turėdamas šviesesnį vidinį dialogą, labiau galėsiu padėti pats sau. Džiaugiuosi, kad šioje vietoje man „nepasirodė”, o būtent taip ir nutiko.

Apie 3-4-ą savaitę pajaučiau ir supratau, kad šį eksperimentą norėsiu atlikti dar aktyviau artimoje ateityje. (…) Man labai padėjo rašymas, dienoraštis (nors ir kartą per sav.), afirmacijos, dėkingumas, savo 100 savybių, kurių niekaip neužbaigiu. (…)

Aš vienas tų žmonių, kurie galvoje nešiojasi minčių avilius, kurie nepastebi, kad namie kabo kitos spalvos užuolaidos, nes tuo metu mintys zvimbia savam pasaulyje. Todėl rašymas puikiai išlaisvina bites iš avilio, net parodo korio struktūrą ir leidžia žinoti, kokio medaus derliaus tikėtis.”

 

Rašymas – kryptingas, tikslingas rašymas – iš tiesų yra nuostabus instrumentas darbe su savimi. Man asmeniškai jis nepamainomas.

Tačiau svarbi ir jauki tyla. Mano įspūdis iš atsiliepimų moterų, gyvenančių su tyleniais vyrais, kurių galvose galbūt taip pat dūzgia aviliai: labai verta duoti kitam švarios erdvės jo mintims išsikristalizuoti. Be nesveiko ūžesio, be beprasmių tarškalų, be paviršutiniškų, nieko nereiškiančių istorijų… Suteikti užtektinai tylos gimti žodžiams. Neugriozdinti tos tylos svetimomis istorijomis apie „mano vienos draugės šeštos eilės pusbrolio ketvirtos žmonos antros stadijos opaligę…” Pasaugokim savų namų eterį, savo sienas, nuo svetimų ligų ir nelaimių „skambesio”. Žinot, kaip sakoma? Sienos irgi turi ausis.

 

Kodėl savo minčių puodus verta prižiūrėti ir vyrams?

 

Čia toks, kaip sakoma, pamąstymui:

„Nors EŽD eksperimento dalyviu tapau vasario mėnesį, vykdyti jį pradėjau prieš kelias savaites. Prisipažinsiu, kad sąmoningumo lygio kėlimo klausimas man pasidarė aktualus prieš maždaug 7 metus, kuomet man buvo 23 metai.

Esu laimingas, kad pradėjau EŽD eksperimentą, jis yra tai, ko aš ieškojau visus tuos metus. Nors dabar esu tik ketvirtoje savaitėje, jaučiu, kad jis tikrai duoda efektą. Valomąjį efektą (kolkas). Ir dar jaučiu, kad su kiekviena eksperimento savaite efektas tik didės.

Planavau Tau padėkoti po eksperimento, bet aplinkybės privertė padėkoti dabar – Ačiū už tai, ką darai, tai tikrai keičia žmonių gyvenimus į gerąją pusę. Kartais pagalvoju, kad jeigu tai (EŽD eksperimentą) darytum USA, jau būtum multi milijonierė ir tavo metodas būtų naudojamas visame pasaulyje.”

 

Juokas juokais, tačiau šventai tikiu, kad aš ne atsitiktinai gimiau Lietuvoje ir ne atsitiktinai mano seminarų ir praktikų idėjos gimė Lietuvoje – šalyje, kurioje šiuo metu itin daug negatyvo. Tad šį laišką priėmiau kaip didelį komplimentą, ir vis tik – yra dar ką ir Lietuvoje veikti.

Tačiau pakomentuoti norėjau dėl to „valomojo efekto”. Įsivaizuokim, kad kažkas ateina į virtuvę ir banduo ruošti vakarienę šeimai nešvariuose, priskretusiuose puoduose. Būtų labai šlykštu, ar ne? „Nauja” vakarienė dvoktų seno maisto likučiais, jie – sudžiūvę – veltųsi tarp dantų. Turbūt niekam nešautų į galvą kepti sekmadienio ryto blynus taukuotoje, prisvilusioje keptuvėje, kurioje būtų ketvirtadienio ryto omleto likučiai…

Tačiau labai panašiai nešvariuose minčių puoduose (kurių neplaunam, nes nebuvom išmokyti) kone kasdien bandom ruošti naujus savo gyvenimo sprendimus. Ir stebimės, kad tie nauji sprendimai būna apsivėlę kažkokiais praeities neaiškumais, senomis nuoskaudomis, pasąmoninėmis baimėmis… Tai va ir klausimas – verta valyti tuos savo minčių puodus ar ne?

(Kažkodėl klausimas, ar verta išsiplauti puodus prieš ruošiant naują patiekalą, nekyla.)

Na o dabar kitas klausimas: ar vyrams turėti švarius minčių puodus yra mažiau svarbu, nei moterims?

 

Kaip padvigubinti vyro algą?

 

Pinigus aš laikau viso labo viena iš energijos išraiškų. Jeigu visą savo energiją šeima skiria kasdieniams barniams malšinti, nekalbadieniams, durų trankymams, nuoskaudoms kaupti ir lieti, žodžių ir žvilgsnių karams – klausimas labai paprastas: tai iš kur gauti energijos didesnėms šeimos pajamoms? Bet štai pramokus valdyti iš pradžių žodžius, tada – temas, galop – dėmesį, įgudus tausoti labai brangią – savo šeimos – energiją, natūraliai randas resursų ir darbą pakeisti, ir mėgstamą veiklą paversti pajamų šaltiniu.

Priklauso tas šeimos energijos tausojimas nuo vieno asmens ar nuo dviejų? O kaip pažiūrėsi. Pradėti gali ir vienas. Esu sulaukusi begalės laiškų nuo moterų, kurios pradėjo tai savo šeimose vienui vienos. Tačiau vyrams taip pat sekasi:

„Labas, Ilze, Tavo seminare su kolegų komanda buvau gal prieš kokius du metus. Po to sekė teigiamų emocijų banga, tada savo hobio puslapio įkūrimas, visokių įdėjų įgyvendinimas… (…) Žodžiu, mano hobio apimtys tiesiog šokte šoko į viršų… BET ne tame didžiausi pokyčiai įvyko.

Pakeičiau darbą, alga kone dukart išaugo! Ir dar – kitų metų pradžioje eisiu pusmečiui tėvystės atostogų (…).

Ilze, tai didžiąja dalimi – Tavo nuopelnas. Žmonės galvoje visokios painiavos įsidiegę ir kaip tik įmanoma apsunkina sau gyvenimą baimėmis ir sėdėjimu savo komforto zonoje. Tavo mokymai man labai padėjo kažkaip viską atsipainioti. Taigi dėkoju Tau, nes keiti žmonių gyvenimus.”

***

(Šiek tiek dviprasmiškai skamba, kai tėvystės atostogų išeinantis vyras rašo, kad tai mano nuopelnas, ar ne? 🙂 Atvirai pasakysiu – tradiciškai bijau skelbti tokius laiškus, kaip pastarasis, nes iš šalies jie atrodo kaip išgalvoti, sukurti. Tačiau tiems, kurie pradeda bent mažiausią pertvarką savyje ir ją tęsia, tokios istorijos labai gerai suprantamos, ir jie gana stipriai į jas reaguoja – gerąja prasme. Aš jomis ir dalinuosi labiausiai dėl tų, kurie jau yra kelyje – kad tęstų, kad įsikvėptų.)

Keturiems mano pacituotiems laiškams bendra viena: šie vyrai keitė kažką savyje ir savo gyvenimuose savo noru, niekieno neverčiami.

Tai pats svarbiausias faktorius.

Mano pačios vyras nėra buvęs nė viename mano seminare. Rimtai. Taip, per tiek metų. Jis tiesiog matė, kaip veikia tai, ką teigiu. Esu jam parodžiusi kelis stipresnius savo dalyvių laiškus – dar tais laikais, kai jis labai skeptiškai žiūrėjo į mano dirbtuves ir sakydavo, kad susirgau „pasaulio gelbėjimo liga”.

Užteko jam parodyti tuos kelis laiškus, ir jis daugiau niekada nediagnozavo man pasaulio gelbėjimo. Tačiau į mano skeidžiamas idėjas jis dar rimčiau žiūrėti pradėjo tuomet, kai pamatė pokyčius ant manęs.

Baigdama šį tekstą, atsisuku į jį ir klausiu:
– Žiūrėk. Tu tam savo pažįstamam tame vakarėlyje atsakei, kad tau namuose niekas neknisa proto.
– Taip.
– Tai buvo tiesa?
– Tiesa.
– Bet kažkada anksčiau aš tau knisau protą?
– Neatsimenu.

Tai va. Kai liaujamės knisti protą savo vyrams – jie po kurio laiko šito net neprisimena (ir neprikaišioja).

 

Mažas burtas pabaigai

 

Nesvarbu, ką norite pataisyti: savo vyrą, savo žmoną, savo vaiką… Įsivaizduokit, kad norą „pataisyti” kitą laikot sugniaužę kumštyje. Stipriai sugniaužtame kumštyje – taip sugniaužtame, kad nagai spaudžias į delną.

Pajuskite, kaip tame kumštyje dūsta užlaikyta, suspausta energija: ji negali judėti, negali sklisti į erdvę, negali išjudinti aplinkybių. Procesai vykti negali.

Dabar atsargiai atleiskite kumštį, išskleiskit pirštus ir švelniai papūskit į delną, toliau skaitydami šias eilutes. Įsivaizduokit, kad su lengvu atsikvėpimu tas įkalinantis noras „taisyti” kitą nusklendžia į erdvę ir ištirpsta kažkur toli, saulės šviesoje.

Dabar lengva.
Dabar energija teka.
Dabar procesai vyks.

Veikia tai, ką veikiame mes.
Jeigu pradedame nuo savęs.

 

* Sutarkime, kad mano pastabos negalioja tais atvejais, kai ryšys yra tikrai destruktyvus ir antra pusė nerodo jokios iniciatyvos spręsti ir auginti tą ryšį. Jei santykis yra žlugdantis, jeigu jame yra smurto (nebūtinai fizinio – užtenka psichologinio), mano komentaras būtų visiškai kitoks. Smurtą patiriantiems rekomenduoju būtinai kreiptis profesionalios pagalbos, nes šito už jus niekas nepadarys.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.