Apie kalėdinį jausmą, prasilenkiantį su kalėdinėmis eglėmis


Šiemet mane lengvai apstulbino, kiek energijos kai kurie žmonės – ir kaip dosniai – skyrė pasipiktinimams: matot, ne taip eglę papuošė, per anksti papuošė, taip pavogė Kalėdas, ir ne taip apšvietė, ne tada įjungė, ne taip išjungė, ne tą pagrojo, Kalėdų senis buvo kolom… (na pastarasis dalykas ne kažką, vaikams trauma; bet čia pati pridėjau, – nesugalvojau, kuo dar prieš Kalėdas galima piktintis). Jei visą tą liejamą energiją kas būtų sutelkęs ir nukreipęs, žmonės plikom rankom gruodžio vidury būtų sumūriję naują vaikų darželį, kurių amžinai trūksta. Deja, viskas taip ir išėjo – kaip oras iš baliono.

 

O čia į temą noriu pasidžiaugt savo mylimu Kaunu (nors oficialiai esu vilnietė). Lapkritį su visa šeima viešėjom Kaune: buvom Queen koncerte, likom nakvoti, kitądien vaikštinėjom, grožėjomės, kiek žvarbus vėjas leido.

Tai man ši vieta pasirodė lyg iš pasakos.

 

Stabtelėjau nufotografuoti, kaip šviesų girlianda padabinta alėja ponas Vileišis nuotaikingai traukia kažkur, nė nepastebįs, kad praeidams šmaikštuolis padabino jo portfeliuką eglės žaisliuku.

 

Atsigręžiau – D. ir abu mano tėvai jau buvo nutolę, mojo man. Palikau šį paveikslėlį, tačiau tebepamenu tą jausmą.

 

Neketinu nei vertinti, nei kritikuoti, nei ginti nei didžiųjų, nei mažesnių miestų eglių. Nemanau, kad tai svarbiausias ar, tiesą sakant, bent truputį svarbus Kalėdų elementas.

 

Aš asmeniškai prie didžiųjų miestų eglių nebuvau jau porą metų. Kažkieno liksiu nesuprasta, bet svarbiausia, kad pati suprantu, kur man gera ir kur ne. Aš nemėgstu grūsčių ir, tiesą sakant, mano kalėdinė dvasia jų nemėgsta taip pat.

 

Daug svarbesnė Kalėdų detalė man – jausmas viduje. Ir manau, kad būtent jausmo viduje skurdumas ar jau visiškas jausminis badas verčia telktis vien į paviršių – blizgalus, šviesas, dekoracijas. Ir kuo tuščiau viduje, tuo labiau vis negana ir negana tų papuošimų, vis ne taip ir ne taip papuošta.

 

Fignia gi tie papuošimai. Svarbu, kad artimieji gyvi, sveiki, kad apskritai yra su kuo tas Kalėdas švęsti. Perdėta forma dažniausiai reiškia, kad trūksta turinio.

 

Šią akimirką ant manęs pūpso ir prausias abi katės, ir man vien nuo šito jau tokia šventė – įsivaizduokit, dešimt kilų gryno švelnumo (dvi po penkis kg). Mano gyvenime buvo ne vienos Kalėdos, kurias švenčiau tik su katėmis, ir tai vis tiek buvo Kalėdos. Vis tiek buvo šventė.

 

Sekit SAVO kalėdinės dvasios jausmą, ir jį tikrai rasite.


Bookmark the permalink.

Comments are closed