Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi


Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma.

– O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju.

– Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio.

– Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę!

– Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu.

– Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot!

– Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.

 

(Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)

 

Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.

 

Nors jos pensija labai maža, ir nors per trumpą laiką jai teko kone dešimt operacijų, ji pasipuošus, pasiryškinus lūpas, ir labai įkalbinėja mane džiaugtis gyvenimu:

– Jūs jauni, turit namus, darbus, dabar jums reikia keliaut! Aš va nežinau ar, kak skazat, dar būsiu gyva, bet jau rezervavausi naują kelionę su dviem naktynėm [t.y. nakvynėm]. Manęs draugė klausinėja, kam tau kelionės, ar tu nebijai, daleiskim, numirt tam savo Egipe, o aš jai sakau – koks skirtumas, kur mirti? Mirti galima ir Egipte! Ar geriau čia, patvory? Ir jums reikia keliaut!

 

Aš pokalbyje dalyvauju praktiškai tik jaustukais, ištiktukais ir vis parodydama nykštį – liuks. Ne tik todėl, kad ji ne per geriausiai girdi, bet visų pirma todėl, kad tikrai nenoriu trikdyti besiliejančio gyvenimo džiaugsmo.

 

– Man dar prieš dešimt metų vienas gydytojas pasakė – nu vsio, dabar jūs turit gyvent kiekvieną dieną kak paskutinę. Tai ir varau! Karoče, na vsių katūškų, kaip sakoma! Čia man vėl reikėjo į ligoninę, bet aš pirma autobusu nuvažiavau į sodą – gi ruduo, reik apsitvarkyt. Išsikasiau jurginus, gladijolsus, tulpius. Parvažiavau su dėžėm. Tada dar galvą išsiploviau. Nu ir tik tada į operaciją!

 

– Maža ta mano pensija, bet aš moku pataupyt. Karšto vandens namuose praktiškai nenaudoju – tik indams išplaut. Nes nueinu į baseiną ir naudoju kiek noriu! Cha cha cha! Kai pritrūkstu, pataupau, ir vėl nusiperku baseino abonementą! Cha cha cha!

 

Aš n-tąjį sykį per pokalbį rodau liuksą – laikinu.

 

Sako, „Maisto banko“ batonais (jų gauna per kartą po šešis) šeria kiemo balandžius. Kaip tik porąsyk grožėjausi, kaip šeria, nes mūsų balkonas – virš jos.

 

Tikrai labai daug sykių girdėjau istorijų per aplinkui – apie žmones, kruopų dalinimo akcijų daviniais šeriančius balandžius, antis, vištas. Kažkieno sodo kaimynas, kažkieno pažįstamas, ir t.t. Tačiau pirmąsyk man tai pasakoja pats taip darantis žmogus, ir dar su tokiu džiaugsmu. Neblogai, galvoju. Šiaip jau aš už tai, kad gyvūnams būtų geriau, jeigu ką.

 

Kadaise, pati gyvendama labai biednai, teturėdama vienus batus vienam sezonui, kartais visai skylėtus, sugraudinta ašaringų akcijų vis tiek aukodavau „Maisto bankui“, kiek išgalėdavau. Gausėjant tokių istorijų ir, mano vertinimu, vis stiprėjant graudenimui per TV, lioviausi. Tiesiog pasijutau apgauta. Dabar žiūriu į tą kaimynę ir galvoju – na taip, visi tie kruopų dalinimai tikrai nemažina atskirties, bet va, žmogus džiaugiasi gyvenimu, lanko baseiną, gyvūnais rūpinasi, keliauja po pasaulį…

 

– Ir jums reikia keliaut! – griežtai sako. – Ar jūs mašiną turit?

– Ne, – sakau. – Tik motociklų.

– KO?

– Motociklų.

– Ai, baikeriai? – gudriai nusišypso. – Aš irgi buvau… Čia vieną kartą mane kai parvežė, tai buvo… visos namo babūškos… – parodo babūškų rymojimo prilipus prie lango pozą.

 

Juokiamės abi.

 

– Mano seneliai buvo Leningrado blokadoj. Močiutė ir išmokė mane: pinigai – ne pabrikūškėms! – teatrališkai rodo įsivaizduojamus žiedus ir cepūras. – O samalioto bilietams! Reikia keliaut! Nes į šitą turtą niekas nepretenduos! Ir niekas niekada neatims!

 

Vėl laikinu jos teiginį nykščiu.

 

– Turiu namuose daug buteliukų, o gert negaliu dėl sveikatos. Ateik kada pas mane, pakalbėsim, – sako atsisveikindama.

 

Na, galvoju, aš gerti irgi negaliu (man tiesiog labai nepatinka apsinešimo būsena), bet va „Maisto banko“ batonais balandžius drauge pašerti – būtų tikrai linksma.

 

Įsivaizduoju, kad Kalėdoms galėčiau šiai kaimynei kai ką padovanoti. Man regis, ji pernai mums susipažinus sakė savo amžių, jai dabar, atrodo, turėtų būti apie 86-erius metus? Garbus amžius, ir stilius jos gana klasikinis, bet aš norėčiau padovanoti jai gražų hiphoperišką džemperį su ryškiu švytinčiu užrašu:

 

YOLO!*

 

* You Only Live Once


Bookmark the permalink.

Comments are closed