Apie alkoholikus ir koalkoholikus


Blaivi galva pasaulį mato truputį kitaip. Neseniai kalbėjau su viena pora, atsikirai su moterimi, atskirai su vyru. Kaip jūs turbūt žinot, alkoholizmas dažnai – ne vieno žmogaus, o visos šeimos liga. Alkoholiko partneris yra vadinamas koalkoholiku. Koalkoholikas neretai turi kitokių įsisenėjusių problemų, kurias savaip sprendžia gyvendamas su alkoholiku. Tarkim, koalkoholikas gali bijoti ar nemokėti kurti artimo ryšio, jis gali ieškoti santykių, kuriuose būtų apleistas ar patirtų skausmą – nes buvo apleistas ir patyrė skausmą vaikystėje, ir išaugo tikėdamas, kad apleistumas ir skausmas yra artimo ryšio dalis. Koalkoholikas gali ir pats alkoholiu „spręsti” įtampą, neviltį, negebėjimą reikšti emocijų. Koalkoholikas dažnai augo su geriančiu tėvu ar abiem. Čia tik keli pavyzdžiai iš knygų ir to, ką matau pasitvirtinant realybėje.

Apskritai užaugti šeimoje, kurioje bent vienas iš tėvų gėrė, yra rimtas asmenybinis iššūkis (sakoma, kad Lietuvoje tokių šeimų – net 80 procentų), nes augdamas vaikas mato iškreiptą santykių modelį, iškreiptą žmonių santykį su savo emocijomis ir realybe, nesveikus būdus išgyventi sunkumus, yra išmokomas abejoti savo paties jausmais ir poreikiais, ir įgyja nesveiką suvokimą apie tai, kas yra sveiki ryšiai. Būtent todėl visame pasaulyje gausu organizacijų, teikiančių emocinę paramą suaugusiems alkoholikų vaikams bei artimiesiems – Lietuvoje jų taip pat yra.

Koalkoholikui savaip patogu gyventi su alkoholiku, ir tam tikra prasme koalkoholikui alkoholiko sveikimas atrodo pavojingas – kaip ir vyro mušamai moteriai savaip pavojinga atrodo mintis, kad jos galėtų nemušti. Per gerai, kad būtų tiesa? Ar tiesiog kasdienis skausmas ir smurtas yra komforto zona, kad ir kaip kraupiai tai skambėtų? Tai saugu ir pažįstama, taip buvo jau dešimtis, šimtus, tūkstančius kartų. O laimingo žmogaus kasdienybės tektų mokytis, ji yra nauja, nepažini, ir gąsdina.

Blaivi galva iš klaidingų įsitikinimų narpliojasi tikrai greičiau ir lengviau, nei girta.

Taigi, pora. Moteris daug metų serga alkoholizmu, daug metų tai neigia. Kalbėdama su manimi galiausiai sutinka, kad turi problemą ir kad viena su ja nesusitvarko. Tada kalbuosi su jos vyru ir prašau, kad jis duotų jai besąlygišką palaikymą, nesmerktų, jei pamatys girtą, ir galbūt ji pajudės pagalbos link – ras anoniminių alkoholikų grupę ar individualią terapiją.

Tačiau vyras laikosi iš mėnulio nukritusio žmogaus pozicijos. Nepaisant to, kad esame XXI amžiuje ir turime begales knygų ir begales straipsnių šia tema (juk norint galima būti kurčiu ir aklu) jis teigia, kad jo žmona “kartais turi” bėdų su alkoholiu, bet “kartais neturi”. Todėl jis “kartais” (kiekvieną savaitgalį) išgeria su ja vyno, “kaip visi normalūs žmonės”.

Kaip jūs turbūt žinot, alkoholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, nėra ta liga, kuri “kartais pasireiškia”, o “kartais nepasireiškia”. Pabandykit įsivaizduoti žmogų, priklausomą nuo heroino, kuris jums pasakoja:
– Na, tikrai būna dienų, kai man visai nereikia susileisti.
O tada čia ateina heroinščiko draugas ir sako:
– Och, sunki savaitė buvo, gal susileiskime abu po dozę, susisupę į pledus priešais spragsintį židinį? Sekmadienis juk.
Ir jie abu susileidžia.
Sekmadienis juk, bliamba.

Tad nėra ir taip, kad alkoholikas turėtų susilaikyti nuo gėrimo darbo dienomis, bet savaitgaliais tai jau lai atleidžia vadeles, na ką, juk reikia pailsėti. Pailsėti yra labai daug būdų – galima eiti į žygius, keliauti, nueiti į masažą, į pirtį, išsimiegoti, aplankyti parodą, koncertą, skaniai papietauti mieste, pasivaikščioti, pažaisti boulingą, svečiuotis pas draugus, skaityti knygą, pasidaryti pedikiūrą ir manikiūrą. Nė vienam šių būdų nereikia alkoholio, jei mąstai sava galva, jei nesi mekenanti avelė ir jei nežaidi žaidimo “o jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro”. Ilsėtis, kaip ir švęsti, galima visaip.

Gera žinia ta, kad alkoholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, yra gydoma ir išgydoma liga, jei žmogus suvokia, kad tai liga, jei jis suvokia, kad savų jėgų jai įveikti neužteks, ir jei kreipiasi pagalbos. Pagalbos yra labai daug ir labai įvairios – pagal galimybes ir poreikius. (Jokiu būdu prie tinkamos pagalbos nepriskiriu “kodavimo”, kuris, mano žiniomis, tik nustumia, bet neišsprendžia problemos, ir kuris gali turėti daug liūdnesnių pasekmių, taip pat “torpedų” ir kitų ekstremalių sprendimų, kurie niekaip nedidina žmogaus sąmoningumo, nepadeda suvokti destruktyvaus elgesio šaknų, o tik dar labiau luošina žmogų ir dar labiau atskiria jį nuo suvokimo, kodėl jis elgiasi kaip elgiasi.)

Pažįstu užtektinai žmonių, turėjusių alkoholizmo ligą, radusių tinkamą pagalbą, ir jau daug metų – labai daug metų – jie gyvena blaivius, pilnaverčius, džiaugsmingus gyvenimus.
Tačiau pirmas žingsnis, kaip turbūt žinot iš filmų, yra pripažinti, kad esi alkoholikas.
Ir kartais tai, atrodo, kelia problemų:
– Tai net sekmadienį vyno negalėtume kartu išgerti? – klausia vyras.
– Tavo žmona alkoholikė. Ar Tu heroino addict’ui siūlytum heroino vien todėl, kad sekmadienis?
– …
– Alkoholizmas yra liga, kuri “šiaip sau” nepraeina ir nėra taip, kad sekmadieniais su alkoholike žmona gali jaukiai išgerti vyno priešais židinį be jokių pasekmių.
– Tai tu nori pasakyti, kad visiškai negali būti alkoholio namuose?
– Taip, tą ir noriu pasakyti.
– Tai ką, net AŠ negaliu išgert po darbo savaitės?
– NET Tu, – sakau.

Čia papasakoju palyginimą, kurį man yra pasakojusi supervizorė: mosuoti gėrimų buteliais priešais alkoholiko nosį yra tas pats, kaip mosuoti virvėmis priešais suicido nosį.

Jei žinotume, kad žmogus nori žudytis, juk neduotume jam įrankių savižudybei. O alkoholiką gėrimais aprūpinti atrodo taip nekalta ir savaime suprantama. Kiek sykių esate tai darę? Aš – daug sykių. Kol išgirdau šį palyginimą.

Vyras paklauso, patyli, o tada klausia:
– Tai bet artėja jos gimtadienis, paskui Kalėdos. Kaip be alkoholio? Gi žmonėms kils klausimų… Kaip mes tai paaiškinsim? KAIP TAI ATRODYS?

Kaip tai atrodys?

Akimirką mano kompiuteris tikrai pakimba. Kaip tai atrodys? Matau banalų kalėdinį atviruką, kuriame visi šypsosi lyg idiotai ir fone žėri eglutė.

– Neturiu atsakymo, KAIP TAI ATRODYS, – galiausiai sakau. – Žvėriškai gaila, kad kyla būtent toks klausimas.

Tas klausimas turbūt buvo baisiausias klausimas, mano išgirstas per visus metus.

Tai buvo klausimas, už kurio pamačiau šleikštų, sustabarėjusį silpnumą, geibų prisitaikėliškumą, amžiną “ką kiti pagalvos” naštą. Ir kai “ką kiti pagalvos” tampa svarbiau už brangiausio žmogaus sveikatą ir net gyvybę (tiesą sakant, geriančių alkoholikų negaliu vadinti iki galo gyvais žmonėmis – nes jie šiame pasaulyje tik viena koja, o kita koja – savo vangioje iliuzijoje), tai koks gali būti atsakymas?

Tai buvo klausimas, kurį būčiau tikėjusis išgirsti iš kvailo baldų katalogo, kur viskas pabrėžtinai gražu ir tvarkingai sudėliota, o visi žmonės šypsosi. Būčiau lengviau priėmusi faktą, kad storas ant blizgaus popieriaus išspausdintas katalogas staiga man ima ir užduoda tokį klausimą, bet ne gyvas žmogus.

KAIP TAI ATRODYS?

Tai buvo klausimas, kuris geriausiai atskleidė koalkoholiko „svorį” alkoholizme. Galbūt ši moteris būtų gavusi reikiamą pagalbą prieš dešimt metų, o gal ir prieš dvidešimt, jei jos vyrui būtų nors truputį mažiau rūpėję, kaip tai atrodys.

Tai buvo klausimas, kuris tarsi nukirpo bambagyslę, jungusią mane su žmonija. Pasijutau viena atvirame kosmose, vakuume, visatos tyloj, ir eilinį sykį klausiau savęs, kodėl, po paraliais, man reikėjo gimti Žemėje – planetoje, kurioje kyla tokie klausimai.

Tai buvo klausimas, po kurio aš, tiesą sakant, pasidaviau.
Daugiau iš tos poros nieko negirdėjau ir nieko jiems nebenorėjau pasakyti pati.

Ko nebepasakiau tam vyriškiui (nes nemanau, kad jis būtų tai supratęs) – užfiksuok savo klausimą ir akimirką, kai priimi sprendimą gyventi pagal tokį klausimą, žmogau. Ir prisiimk absoliučiai visą iš to išplaukiančią atsakomybę.

Prisiimk atsakomybę už kiekvieną vakarą, kai vaidinsi, kad nematai, jog Tavo žmona girta. Prisiimk atsakomybę už kiekvieną pokalbį telefonu su kituose miestuose gyvenančiais vaikais, kai meluosi jiems, kad “viskas puiku”, ir jie puikiausiai žinos, kad Tu meluoji.

Prisiimk atsakomybę už visus savo paties lūkesčius ir už visus tų lūkesčių žlugimus. Prisiimk atsakomybę už savo vaikus, kuriuos auginai apleistume, tyliame mele ir periodiškai sprogstančių emocinių minų laukuose. Prisiimk atsakomybę už tai, kad Tavo vaikai taip pat sėkmingai galės tapti koalkoholikais. Prisiimk atsakomybę už ateinantį dešimtmetį po dešimtmečio, kai jūs abu sensite vieni, o daug metų rūsyje slėptos problemos pūdys visa ko pamatus.

Nes vesdamas šią moterį Tu jau prisiėmei atsakomybę už ją, kol mirtis jus išskirs. O dabar Tu stebi, kaip ji degraduoja ir jos siela merdi apsinešusiame kūne, ir apsimeti, kad viskas gerai. Nes Tau taip kažkodėl patogiau. Juk jei kažkas ims keistis… kaip tai atrodys?

****

Jei kažkam iš jūsų aktuali alkoholio šeimoje problema, rekomenduoju knygą “Suaugę alkoholikų vaikai”, apie ją šiemet jau rašiau:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-suaugusius-alkoholiku-vaikus/

Apie vaizdus iš geriančios provincijos:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-krituolius-ir-kietuolius/

Apie mažus lemtingus pasirinkimus:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-mazus-lemtingus-pasirinkimus/

Jei kažkam įdomu, ką atranda ir ką praranda blaivi galva:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-niurius-teisuoliskus-abstinentus/

Ir labai didelio susidomėjimo sulaukęs mano tyrimas, vienas skaitomiausių tekstų šioje svetainėje:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/kuo-kitoks-blaivus-gyvenimas/

O jei kažkam iš šias eilutes skaitančių svarbiau tai, ką kaimynai pagalvos, nei ieškoti pagalbos artimajam, tai ką gi, gražių jums švenčių ir gražaus gyvenimo, – kaip iš atviruko.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.