Apie krituolius ir kietuolius


Gal šiandien pašalpų diena? Ar buvo kažkokia akcija trys už dviejų kainą? O gal Lietuvą tiesiog atakavo zombiai? Lekiant senuoju Molėtų keliu, vietomis vaizdai panašėjo į pigų ir tokį prastą, kad net smagų B kategorijos filmą, iš tiesų – greičiausiai apie zombius arba apie kokią postapokaliptinę katastrofą, kurios palytėtiems dingsta galimybė vaikščioti dviem kojomis.

Kažkas pardavinėja mėlynes prie kelio, padėti keli stiklainiukai, tačiau tas kažkas jas pardavinėjantis jau toks pavargęs, kad visiškai sukniubęs vežiko poza ant suolelio, o to kažkieno kompanionė (berods moteriškos lyties) jau taip pervargusi, kad Žemės trauka ją veikia dešimteriopai – neatsiplėšdama nuo šaligatvio, guli pusiau išsidrėbusi ir atsišliejusi į suoliuką ilsisi pravira burna. Gerai būtų, kad bimbalas neįskristų ar voverė ten nepradėtų slėpti riešutų.

Giedraičiuose kelkraščiu nei iš šio, nei iš to lėtai, neskubėdama (bandydama susigaudyti, iš kur į kur šis kelias driekias) ropoja keturpėsčia moteris lengvai violetiniu veidu, ir tai – kad ir kaip gaila būtų tai rašyti – jau ne pirmas keturpėsčias keliauninkas, mūsų pravažiuotas dar iki Giedraičių. Gal šiandien buvo kokia specialios, ypatingos – keliaklupsčiavimo – piligrimystės diena?

Paskui – vienas žmogus, miegantis stotelėje ant suoliuko, kitas…

Stebėdama šiuos gamtos reiškinius, ir žinodama, kad blaivi galva ir girta galva pasaulį mato kitaip, pagalvojau – būtų be galo įdomu padaryti grandiozinį socialinį eksperimentą: pažiūrėti, kas nutiktų su šia šalimi, jeigu iš jos magiškai dingtų alkoholis. Visiškai. Visas. Taip, įskaitant medicininį spiritą, pilstuką ir denatūratą.

Būtų be galo smalsu stebėti, kaip šviesėja tie violetiniai veidai, kaip šviesesnė dvasia grįžta į valktimi aptrauktas akis, kaip tie gyvi lavonai nusiprausia, apsirengia švariais drabužiais ir – ir kas tada? Ką jie veiktų? Eitų sėti, akėti? Atsiverstų knygą? Žiestų puodus? Eitų pamelžti baubiančias karves? Išsišluotų namus, nusigenėtų medžius, nusipjautų dilgėles kiemuose?

Kiek darbo ir minties jėgos grįžtų į šią Žemę iš alkonautiškų kosminių klejonių ir prakaituotų odisėjų baltais žirgais!

Iš tiesų nesmerkiu tų žmonių, nes suprantu, kad alkoholizmas yra liga. Ir gailėjimas tos ligos negydo, kaip tos ligos negydo verkiančių (gal ir mušamų) žmonų ašaros, blankiuose girtos mamos meilės spinduliuose augančių vaikų prašymai negerti ir kiti dalykai. Ligas gydo specialistai. Jeigu į juos kreipiamasi.

Vis tik tie žmonės-krituoliai, gulintys kur papuola ar ropojantys pakele keturpėsti (tokių kartais matau ir sodybos apylinkėse, tada kur nors netolies ridinėjasi plastikinis “vyno” butelis su “Rojaus”, “Skrydžio” ar “Ruletės” etikete) – tie žmonės-krituoliai patys iki jokių specialistų nenueis. Kaip jie nueis? Jiems pašliaužti nelengva. Bendraujant, ypač ilgesnį laiką, su provincijos mokyklomis, susidariau įspūdį, kad mažesnėse gyvenvietėse gyvybiškai stinga pagalbos kapstantis iš alkoholizmo.

Galbūt Lietuvoje vis dar trūksta informacijos ir suvokimo, kad priklausomybės ligos nėra kažkoks įsikalbėtas dalykas. Tai ne nužiūrėjimas, ne kokia poniška liga, ne niežai. Ir kad priklausomybės ligų gydymas taip pat nevyksta nuėjus pas šarlataną, kuris pamoja ore virgulėmis ir prirašo gerti šlapimą, arba pas ūsuotą karpuotą babą, kuri gydo žolių nuovirais ir užkalbėjimais.

Ir turbūt dar labiau stinga dėmesio mažesniems miestams ir gyvenvietėms – mes, dažnokai savaip apkiautę, toliau savo nosies nematantys miestiečiai kai kuriais atvejais sunkiai įsivaizduojame, kaip gyvenama kai kuriuose regionuose. Aš, kol nevažinėjau po mokyklas, neįsivazdavau. Ir tikrai negalėjau nė susapnuoti, kiek žalos – tiesioginės ir netiesioginės – vaikams daro alkoholis.

Ačiū mokykloms, išplėtusioms mano regos lauką ir priminusioms, kad egzistuoja toks dalykas kaip vertybių sistema. Vaikų, kurių veidus atsimenu lig šiol, dėka mečiau dirbti su pelningiausiais reklaminių tekstų užsakovais – alkoholio gamintojais; dabar man nuoširdžiai gėda prisiminti visus tuos metus, kai filmavimo aikštelėse leisdavausi šokdinama isteriškų šlykštaus lietuviško alaus gamintojo atstovų.

Tik atsidūrusi mokyklose supratau: kurdama scenarijų dar vienam TV klipui, rodančiam utopinį laimingų rausvaskruosčių idiotų pasaulį, kuriame kaip lėlės iščiustyti vaikinai laku supurkštais plaukais kelia mikseriu suplakto (kad suputotų) alaus taures ir mėgaujasi savo tobulu išgalvotu (ir todėl nerūpestingu) gyvenimu, aš taip pat prisidedu prie gėrimo kultūros plitimo. Ir kad tiek neišsiblaivantys tėvai, tiek girti keturiolikmečiai nors labai maža dalimi, bet vis tik – ir mano darbas.

Tuometinis mano supratimas, tuometinis mano patyrimas, deja, leido dirbti su tokiais ir panašiais klientais – buvau kvaila, savanaudė, baili dvidešimt penkerių metų višta, tematanti savo kiemą ir nedaug toliau. “Jei nedirbsiu su tokiais klientais, neturėsiu darbo iš viso…” Briedas. Šiandien man trisdešimt vieneri ir aš skaičiuoju jau antrus metus, kai kategoriškai atsisakau dirbti su bet kokiais alkoholio gamintojais (labai gaila, kartais jie kaip pavieniai lankytojai praslysta į mano seminarus), kaip ir tabako gamintojais ar greitųjų paskolų davėjais. Gyvenimas yra labai teisingas ir, sakoma, pasukusiam teisingu keliu jis dosniai atlygina. Tą patį mėnesį, kai pasakiau “ne” paskutiniam klientui iš alkoholio gamintojų, mano pajamos padvigubėjo. Darbo turiu daugiau nei bet kada – nepaisant to, kad vis griežtesnius reikalavimus keliu ne tik savo pačios darbams, bet ir tiems, su kuriais dirbu.

Galimybė rinktis yra prabanga ir aš su malonumu ja naudojuosi. Blaivus ir sąmoningas man tapo neatsiejamais žodžiais, o blaivi galva veikia kur kas darniau už sujauktą audringų vakarėlių. Galima sakyti, kad susiprotėjau labai vėlai, tačiau, tiesą sakant, žinau daug vyresnių žmonių, kurie vis dar nemato nieko bloga tame, kad skatina vartoti alkoholį kitus.

Jei turėčiau būti mandagi, pasakyčiau, kad galbūt jiems vertėtų imti ir aplankyti vieną atokią Lietuvos mokyklą. Akiračio plėtimui. Galbūt matant cirozės suėstą nenusakomo amžiaus violetinio veido krituolį sunku būti empatišku. “Čia ne alkoholio gamintojo, o alkoholio vartotojo problema,” – sakė ciniškasis mano šio vakaro pašnekovas, iš tiesų šįsyk stipriai suerzinęs mane (tiesa, susipykom ir susitaikėm per rekordinį laiką).

Galbūt tokie kietuoliai kiek suminkštėtų stovėdami mažytės mokyklos mažytėje klasėje prieš ne vieną dieną nesipraususį vaiką, kuris – žinotų jie – tą patį vakarą pareis nakvoti į lindynę ne tik be rašomojo stalo, bet ir be dušo, ir be šilto maisto. Ir žiūrėdami tam vaikui į akis tokie kietuliai galėtų pabandyti dar sykį pasakyti – atsiprašau, palementi, – kieno problema yra alkoholis. Tikrai tik to, kuris vartoja?

Pažiūrėčiau, kas tenai išliktų kietas.

Galbūt gavę klasę su 20 ar net 30 procentų integruotų vaikų, kurių didžioji dalis yra sulėtinto vystymosi dėl pilančių tėvų, jie perklaustų savęs, ar nori toliau dalyvauti tame. Ir gal net rastų kitų būdų realizuoti puikiuosius savo talentus.

O jei alkoholio gaminimas ir jo pardavimų didinimas kažkam yra vienintelis būdas realizuoti savo talentą – tokiu atveju man nepaprastai nuoširdžiai gaila tokio žmogaus. Tikrai.

Tačiau ne viskas taip liūdna. Šiandien stebėdama pakelėse gulinčius, riogsančius ir ropojančius Lietuvos respublikos piliečius, prisiminiau vieną seną nutikimą, įvykusį tame pačiame senajame Molėtų kelyje. Galbūt buvo panaši (pašalpų?) diena – senas mano FB postas atrodo taip:

“Skriedami senuoju Molėtų keliu, radom radinį. Aš sunerimau: “Stabdyk mocą, ten nelaimė! Nublokštas sulankstytas dviratis ir žmogus pievoj be gyvybės ženklų! Turbūt kas partrenkė ir pabėgo.” Paklaustas “Tėvai, ar gyvas?”, žmogus be gyvybės ženklų atsakė: “Nu, dar nemiręs”. Tada tarsi pasiteisino, tarsi pasiuntė mus: “Man išeiginė. Noriu – geriu, noriu – šiku”. Va čia tai išeiginė!”

(2011 m. birželio 5 d.)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.