Amžinas nuovargis, idėjų stoka ir sėdimas darbas: kaip tai susiję


Rekomenduoju šį tekstą, o ypač – vieną nuorodą jame – toms ir tiems, kurie:
– susiduria su nerimo epizodais,
– turi graužiančių baimių,
– kenčia nugaros skausmus, galūnių tirpimus,
– jaučia energijos stygių,
– jaučia kasmet „prisilipdant“ po kelis kilogramus,
– vis pristinga ūpo,
– stringa idėjų generavime,
– yra mieguisti net išsimiegoję.

Gali būti, kad visas šias būsenas ir būkles stipriai pagerintų toks

✓ senas,
✓ geras,
✓ nepelnytai pamirštas,
✓ lengvas,
✓ visiems prieinamas,
✓ nemokamas,
✓ malonus,
✓ jokio pasiruošimo, jokių papildomų daiktų ar įrangos nereikalaujantis,
✓ genialiai paprastas,
✓ labai sveikas
✓ (tinka visi atsakymai)

 

užsiėmimas:

 

vaikščiojimas

 

Mokslininkai sako: jei mažiau sėdėtume ir daugiau vaikščiotume, būtume ramesni ir sveikesni ne tik fiziškai, bet ir psichiškai (straipsnis nuorodoje – būtinai perskaitykite).

Apie fizinę judėjimo naudą ir nejudėjimo žalą kalbėti turbūt nė neverta. Visi žinom. Tik ar darom?

Man vienas masažo specialistas sakė, kad nugaroje „įsirašo“ ne tik tai, kiek sėdime, kaip sėdime, kiek įtampos patiriame, bet net ir tai, kiek… dirbame pele. Kūnas prisimena viską ir niekas, ką su juo darome, neišnyksta be pėdsako.

Tačiau kad kūno būklė veikia ir smegenis, pagalvoja tikrai ne visi. Gal kažkas kaip tik dabar skęsta depresyviose nuotaikose, stagnacijoje, ar blaškomas vidinio nerimo jaučia, kaip šaukte šaukia siela, o ką ji šaukia – negali išskaityti. O gal siela šaukiasi trupučio dėmesio kūnui?

Iš tiesų dirbdama agentūriniu režimu (t.y. „sėdimą darbą“) tiesiog jausdavau, kaip vegetuoju, kaip užstingsta ne tik kūnas, bet ir mintys. Kol su paskutiniu turėtu kūrybiniu porininku atradom, jog net brainstormai vyksta lengviau ir idėjų prigeneruojam daugiau ir įdomesnių, kai ne sėdime foteliuose ir ne drybsome sėdmaišiuose, o… vaikštome po brainstormų kambarį.

Tai, kad judant smegenys yra kūrybiškesnės, mums patvirtino ir vienas svarbiausių mano mokytojų kūrybiškumo ir sąmoningumo srityje – ilgametis VRS vadovas Gintaras Šeputis. Galiausiai, „Think Out Of The Box“ yra ne tik skambi frazė. Kartais (o gal dažniausiai) iš tiesų visa, ko reikia, kad gimtų gera idėja, yra atsiplėšti nuo dvimačio ekrano ir peržengti keturių sienų slenkstį.

Dabar kartais net namuose, net vienui viena, kai turiu kažką susidėlioti, nuspręsti, išvynioti kažkokią idėją iki galo ar užbaigti kokį tekstą, aš pasidarau kavos ir imu vaikščioti po namus (katėms džiaugsmas, jos išpučia akis ir puola lakstyti, nes mano elgesį traktuoja kaip kvietimą žaisti). Galbūt todėl namuose dirbti kūrybinius darbus man sekasi geriau, nei kavinėse – nes kavinėse juk nevaikščiosiu ratais aplink kitus staliukus. Tad kavinėms pasilieku techninius, nuobodžius darbus, kuriuos prisiversti daryti namuose man itin sunku (o tokių darbų atidėliojimas, kaip jūs turbūt žinot, ir kitoks vilkinimas suryja itin daug energijos ir nuotaikos).

Bet kuriuo atveju, su metais imu visiškai kitaip žiūrėti į sėdėjimą prie kompiuterio. Kiekviena minutė, praleista sėdint, yra minutė, praleista kūno nenaudai. Tad mokausi (ir, regis, vis sėkmingiau) tas minutes, kurias vis tiek tenka leisti prie kompiuterio, bent jau skirti TIKRIEMS darbams, o ne plūduriavimui toksiškuose portaluose ar beverčių diskusijų stebėjimui.

O kai galiu eiti – einu. Kartais savaitgaliais išeinam pasivaikščioti be jokio tikslo ir nueiname 10, 14, 16 kilometrų – klydinėdami po savo miestą ir stengdamiesi pamatyti tai, ko dar jame nematėme – gal kokią įdomią gatvę, gal kokį dar nelankytą vidinį kiemą Senamiestyje. Žinau, keliolika kilometrų nėra daug – yra žmonių, kurie nueina 25, tačiau tai jau turbūt labiau žygiai, nei pasivaikščiojimai.

Kiek kilometrų per dieną nueinate jūs?
Išmaniesiems prikurta įvairių programėlių, leidžiančių tai pamatuoti.
Dažnas dabar nešioja ir išmanią apyrankę, tiksliai skaičiuojančią dienos žingsnius ir kilometrus.

Tačiau aš manau, kad svarbiausia ne nueinamų kilometrų skaičius, o jausmas juos einant.

Beje, esu skaičiusi, kad budistai jungia tylos praktiką su ėjimu: kai žmogus eidamas yra čia ir dabar, susitelkęs į pėdas, liečiančias žemę, kai mintyse lieka tik „kairė“ ir „dešinė“, „kairė“ ir „dešinė“, „kairė“ ir „dešinė“…

Juk būtent čia ir dabar gimsta geriausios idėjos, atsiveria kasdienybės triukšme „praklausytos“ įžvalgos, pasigirsta lig tol užgožtas tykus vidinis kuždesys, kuris, nors labai tylus, yra labai svarbus. Kodėl svarbus? Nes „protas šaukia, o siela kužda„, ir kad ją išgirstum, turi gebėti girdėti už proto šūkavimų, – kaip kad sykį išgirdau psichoterapeutės Linos Vėželienės moterų grupėje (visada galite sekti jos tekstus FB arba skaityti tinklaraštį). Nuo tada, kai tai išgirdau, lengviau tvarkausi su proto „šūkavimais“ ir daug atidžiau klausausi tylių, už kasdienybės rūpesčių plevenančių minčių. Ir jų man itin lengva klausytis būtent vaikštinėjant.

Taigi, ėjimas gali būti atsakymu į labai daug klausimų.
: )

PS. Įkvėpta šio savo pačios teksto, kurto prieš kelerius metus, šiandien po ilgesnės pertraukos susirengiau pusantros valandos iškylą po parką. Tapau tokia laiminga – nuo pirmųjų minučių. Nors spaudė beveik dešimties laipsnių šaltis ir nors vietomis buvo sunku įžiūrėti užsnigtą taką, buvo labai gera pabraidyti po pusnis – kartais iki pusės blauzdų. Buvo labai gera klausytis upės šniokštimo, sniego šiurenimo, buvo gera traukti į plaučius švarų, gryną orą. Ar nebuvo šalta? Buvo – tačiau žinodama, kad bus šalta, po drabužiais pasirengiau termoaprangą. Tad šalčio beveik visiškai nejutau. Pati nuolat sau primenu, kad šaltis neturi būti pretekstas visąlaik lindėti patalpose.

Grįžusi pagalvojau – verta šį tekstą paskelbti.
Galbūt jis išeiti pasivaikščioti įkvėps dar ką nors.

PPS. Ir truputis kadrų tiems, kurie pasiilgo gamtos, grynumos, tyro oro, medžių ir pusnių. Gal įsikvėpsit ir jūs.

Užtvanka ir žiemojantys ąžuolai:

Kukli žiemos paletė:

Pripėduota:

Didelis sodas, kuris turbūt sapnuoja savo žydėjimą:

O sūpuoklės turbūt sapnuoja besisupančius vaikus:

Spindesys už debesų:

Atodanga:

Medis tiesia į kelią rankas:

Šakų grafika:

Nematomos sniego būtybės dengia stalus savo puotai:

Ant suoliukų sėdi pusnis ir pusniukas:

Upės vingis:

Slėnis, kuris galbūt sapnuoja vasarą:

Ir ta vasara vėl ateis:


Bookmark the permalink.

Comments are closed.