Rinkdama nuo stalo spalvotus pieštukus po piešimo, staiga prisiminiau tokį dalyką. Vaikystėje puikiai žinojom (gal pradinėj taip paaiškino, o gal tėvai pamokė), kad kai numeti pieštuką ant grindų, jo šerdis skyla. Kuo dažniau mėtai – tuo daugiau sykių įtrūksta pieštuko šerdis. Ir tada, po kurio laiko, piešiant pieštukas ima ir nulūžta. Žinoma, pieštukas gali nulūžti tiesiog spaudžiamas į lapą, ir vis tik – dažnesni būdavo tie mįslingi užlūžimai, kai spalvini spalvini ir šast – iškrenta spalvotos šerdies gabaliukas. Tada reikia drožti.
Tuomet pamanau, juk žmonės – kaip pieštukai: kuo dažniau patys krenta žemėn ar kuo dažniau mėtomi kitų, tuo dažniau kažkas skyla jų viduje, kažkas įtrūksta. Išoriškai to gali ir nematyti – lygiai kaip ir ką tik numestas pieštukas atrodo sveikas, kai keli jį nuo žemės. Tiesus, malonaus medžio, jei naujas – tai dar net blizgantis, išoriškai sveikut sveikutėlis pieštukas. Tačiau viduje jis ką tik įtrūko ir vieną dieną dėl šito jis nustos rašyti, kol jo nepadroši.
Taip ir žmogus. Šiandien jam kažkas suvarė žodžių peilį į paširdžius, bet jis sako, “man viskas gerai”. Vakar kažkas jam suvarė žodžių peilį į paširdžius, bet jis sakė, “ai, aš nekreipiu dėmesio į tokius dalykus.” Ryt kažkas jį savo pareiškimais ar paniekos sklidina tyla skambiai nutrenks žemėn – taip, kad jis kurį laiką bus be kvapo. Bet vėl atitoks ir sakys, “nieko tokio, pripratau jau…”
Kol sykį tas žmogus, jau tiek sykių skilęs savo viduj, užlūš. Lyg pieštukas. Ir liausis rašyti ar piešti savo gyvenimą. Tik nebūtinai iš karto, kai nukrito ar buvo numestas žemėn.
Visi stebėsis – kas atsitiko, vakar buvo sveikutėlis, o šiandien va… Atrodo, gyvenk ir džiaukis, ar skraudė kas? Iš kur? Kaip čia taip?
Niekas neprisimins, kiek sykių tas žmogus buvo pargriautas žodžiais, nusviestas. Niekas nežinos, kiek sykių jis skilo, trūkinėjo ir aižėjo savo viduje. Niekas negalės suskaičiuoti.
Nulūžusį pieštuką reikia drožti. Kuo dažniau lūžta – tuo dažniau droži, kol lieka visai striukas pieštukas.
Savaip susidrožia ir žmogus – vis užlūždamas ir vis bandydamas per jėgą vėl pradėti piešti savo gyvenimą iš naujo.
Vaikystėje saugodavom pieštukus – nemėtydavom jų, elgdavomės švelniai, ypač su naujais. O jei dar užsienietiškais… (Aš gimiau jau byrančioj sovietų sąjungoj, ir mano vaikystėj geri, kokybiški, daugiaspalviai pieštukai buvo svajonė – tokius pirmus gavau dovanų gimtadieniui gal jau baigusi pradinę, man rodos, penktoj klasėj. Lig šiol pamenu, kaip išsipakavau savo svajonių pieštukus, “Faber Castel”, akvarelinius. O pieštukų dievai, koks buvo jausmas juos išsiberti iš fantastiškai gražios skardinės dėžutės, – tą suprasti gali tik tie, kurie patyrė, ką reiškia, kai net silpna nuo pieštukų naujumo ir kokybės).
Taip, mes vaikystėj mokėjom saugoti pieštukus. Kad neskiltų šerdis, kad pieštukas būtų sveikas, kad piešti ir spalvinti būtų smagu, kaip iš pypkės. Man patiko ne tik piešti – man patiko medinis pieštukų skimbčiojimas, kai išsiberi juos ant stalo, tykus pieštuko galiuko brūžavimas per popierių, ypač rupesnį. Man patiko netgi drožti pieštukus – tiek peiliuku, nors kartais įsipjaudavau pirštą, tiek drožtuku – geru drožtuku, kuris smagiai skobia plonytę medžio luobelę, kol pieštuko galiukas lieka aštrus lyg adata.
Patiko man ir istorijos apie pieštukus.
Mano tėvai turėjo bičiulį, užsienietį (tada sakydavom – vakarietį) žilaplaukį barzdočių architektą iš Skandinavijos. Sykį viešėdamas pas mus jis papasakojo turįs ant savo darbo stalo įvairiausių dydžių pieštukų, kurie tvarkingai nudrožti laukia savo eilės jam kuriant eskizą ar darant brėžinį. Ši istorija buvo daug sykių atpasakota mūsų namuose, tad gal kažkas prisidėjo, gal kažką laikas iš jos išpustė – ir vis tik, ji skambėjo apytiksliai taip:
– Žmonės – kaip tie pieštukai, – sakė žilaplaukis barzdočius architektas. – Vieni ilgi, kiti trumpi. Vieni minkšti, kiti kieti. Vieni ryškių, vaiskių spalvų, kiti subtilių, švelnių. Vieni brėžia plonytę, vos regimą liniją, kiti drūtą, riebią, rupią. (Ar esate kada piešę tikru staliaus pieštuku? Jų būna dailininkų parduotuvėse. Jei mėgstate piešti – šį pieštuką tikrai verta bent sykį gyvenime tvirtai suspausti rankoje, o tada – perbraukti per popierių. Tai neįtikėtinas piešimo jausmas. Tas pieštukas sukurtas drąsiems mostams. Čia aš jau pridedu nuo savęs – nes turėjau ir staliaus pieštuką.)
Kartais gali būti mažas, nudrožtas pieštukas, ir ilgai gulėti, atrodytų, nereikalingas. Be tikslo, be paskirties. Tačiau ir tau yra planas, ir tau yra užmanymas. Ateis diena, ir tas planas atsiskleis. Gal būtent tavimi Dievas pabaigs didingiausią piešinį. Gal jis tavimi padės tik tašką. Tačiau tą tašką kažkur galėsi padėti tik tu. Tad būk pasiruošęs.
Tokia buvo istorija mano vaikystėje.
Patausokim vieni kitus.
Kad kai ateis mažiausio pieštuko eilė ant Dievo stalo, tas pieštukas vis dar galėtų piešti.