– Vakarykščio karo memuarai –


Kaip tik šiam metų laikui, arba kūrybinio rašymo atokvėpis:

– Vakarykščio karo memuarai –

 

Tu man ne pirma, ir, spėju, ne paskutinė. Dabar, kai bekvapis tavo kraujas žymi mano miesto gatves, aš galvoju, kad baigėm lygiosiomis. Mūšis buvo ilgas, jėgos lygios. Nors aš likau, o tu ne, mano gyvenimas tavo dėka sutrumpėjo metais.

Tu man kainavai šimtą dienų ir šimtą naktų. Ir nors tave – kaip kiekvieną iš jūsų, ateinančių nelauktai, kvepiančių tyla, tobulai išbalusių ir šitokių iki skausmo elegantiškų, – prakeiktų kurtizanių, kurioms neįmanoma atsispirti, – ir nors tave sutikau išskėstomis rankomis, žinojau, kad atėjai čia ne duoti, o imti.

Žinojau, kad tesi šnipė, ketinanti vogti mano rankų šilumą, įrašinėti sniege mano pėdsakus, parklupimus ir kritimus, o prie kiekvieno sapno prisegti po judesio daviklį. Įtariau, kad greito miego fazėje gali ateiti kada panorėjusi į mano miegamąjį, pasilenkti virš manęs ir iškvėpti nematomą žvarbos ungurį, kuris, kaskart įsirangęs į patalus, šiurpu nusirangytų per visą mano kūną. Ir atimtų bet kokį norą gintis.

Žinojau, kad paimsi mane įkaitu – lėtai, bet užtikrintai. Mainysi patraukliausius pavidalus, keisi kerinčius kostiumus ir kaukes. Rengsi magiškus pokylius vieną po kito, kuriuos visus vainikuos nematomos rankos paleisti sidabriniai konfeti, besileidžiantys iš iki skausmo gėlo dangaus. Žinojau, kad šypsodama slėpsi savo lūpas baltų gulbių plunksnų boa. Akis dengsi albinosų povų plunksnų vėduoklėmis. Fatališkai vyniosi aplink pirštą savo krištolo vėrinius. Rūkysi migdantį opiumą.

Ir vis tiek viliojai mane vis tolyn. Nors puikiai žinojau, kur einu. Paskui tavo ilgą baltą rankomis siuvinėtą šleifą.

Ar žinai, kad balta spalva – ne spalva, o tik paviršius, kuris atspindi visas kitas spalvas?
Taip ir tu: tavęs ilgimasi tik todėl, kad vos per šimtą dienų ir naktų tu išmokai ilgėtis visko, kas yra tavo priešybė. Šiandien gedžiu visų, kurie geidė tavo apgaulingo kūno, iš anksto nuspėdami tavo amžino įšalo širdį.

Taip, tu labai graži. Tačiau nevaisinga.
Ir jei geidžiau tavęs, tai tik todėl, kad dar nepažinojau. Temačiau, su kokia meile slapčiomis į tave pakelia akis įkaušę miesto puotautojai, išvirtę pro restoranų duris, pajutę nakties šaltuką ir smagiai pučiantys šiltą garą į savo rankas. Galbūt jie pametė pirštines – bet rado įrodymų, kad tu čia ką tik praėjai. Apledėjusiais senamiesčio grindiniais, neatsigręždama, visada pakelta galva.

Geidžiau tavęs, nes dar nežinojau, ką reiškia liesti tavo alebastro baltumo odą. Koks jausmas bučiuoti tave žinant, kad taip ir neprašvis. Koks tavo kvapas, kai esi pernelyg arti.

Nepaisant visko, vos tau atėjus mačiau, kad baigsime šitaip.

Šitaip: šliaužte prie paskutinės fronto linijos, abu sužeisti, tik ne abu mirtinai.

Mano neparašytuose raportuose liko kiekvienas tavo pralaimėjimas.

Tavo pirmasis tikras nuovargis, kai buvai pagauta miesto senamiesčiu velkanti savo purvinus šermuonėlių kailinius, prisigėrusius smėlėtų praeivių pėdsakų, – sklando kalbos, kad tąsyk verkei, tik be ašarų.

Tavo pirmasis kluptelėjimas, kai stipriai pasitempei čiurną, ir nuo tos nakties nebegalėjai skubėti su laiku, – tuomet tave verkiančią matė naktiniai kiemsargiai ir ryto šlavėjai, tik niekam neišdavė.

Tavo pirmoji žaizda – nustebusi ir dar akla žolė, prasikalusi kažkur virš šiluminės trasos, – mėginai ją susitvarstyti speigu, tačiau tau visad geriau sekėsi kariauti, nei gyti.

Tavo pirmasis verksmas, pasigirdęs miesto lietvamzdžiuose ir kasnakt vis garsėjantis, galiausiai pratrūkstantis pratisa paukščius išbaidančia rauda.

Ir tavo agonija: turbūt niekas pasaulyje mirdamas neleidžia tokių gražių garsų. Paradoksalu, tačiau mirdama tu atšyli – priešingai, nei mes. Atsisveikinimas iš tavo raustančių lūpų vakar suskambo kaip pavargusio, purvino ir pasimetusio paukščio giesmė. Tokia graži nukariautų medžių fone, kai išblaškyta tavo artilerija buvo netekusi visos savo galios.

Kokia ironija: tu niekada nebūtum iškėlusi baltos vėliavos. Nes išdidumas tau niekada neleistų priimti laiko malonės.

Dabar aš žiūriu į tavo kūną, vystantį po mano kojomis, ir žinau, kad kitąmet kažkas atsiųs mums tavo seserį. Ir mes kovosime iš naujo, rinkdami ir perkurdami ankstesnius ginklus.

Kovo fronte nieko naujo. Tik šešėlių kvapas šiame dar neatrastame rojuje.
Pačių šešėlių dar nėra – vis dar laukiame saulės kariaunos, kad ji apvaikščiotų visą karo lauką ir sužymėtų demarkacinę liniją tarp juodos ir baltos.
Mūsų paktas jau pasirašytas, tačiau tavo parašo čia nėra ir nebus.

Tu buvai tik dar viena – galbūt išradingesnė už kitas, galbūt akylesnė strategė, galbūt drąsesnė karvedė, ir, neneigsiu, geresnė meilužė pūgos naktyse, – tačiau buvai tik dar viena – pralaimėjusi – žiema.

Tave mylėjęs
ir tavęs niekada nesiilgėsiantis
eilinis
karys,

sužeisto klimato juosta,
pavasario pradžia,
kažkur Rytų Europoje

—-


Bookmark the permalink.

Comments are closed