Tekstas vasarvidžiui


Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui.

****

– Žvėris, sapnuojantis tave –

Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus?
Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos,
slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, –

ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą
lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos,
kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę.

Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę
ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių.
Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti

tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti
nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių
save nusilipdė –

ir mus prisimindamas
kliedi.

***

Iš knygos „Karnavalų mėnuo“ (eilėraščių rinkinio).
Knygų turi Knygynas eureka!


Bookmark the permalink.

Comments are closed