Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!


Įsivaizduoju klikbaitines portalo antraštes, pagal klikbaitiškumą:
“Lietuvos miškuose siaučia retam pažįstamas sparnuotas monstras: vaizdai šokiruos!”
“Vasarotojai pritrenkti: rado išniekintą pušynėlį (nuolat atnaujinama)”
“Jaunų ūkininkų sodybą nusiaubė svečias: pamatyk nuotraukas pirmas!”

Iš tiesų neseniai socialiniame tinkle įkėliau tokią nuotrauką:

Ir prirašiau:

Čia dar vienas gamtos stebuklas. Trisdešimt metų Žemėje nugyvenau nežinodama tokio dyvo, ir tik prieš kelerius metus išsiaiškinau. Žodžiu, mūsų pačių sodintam pušyne vis matydavau šiškų (liet. kankorėžių), suverstų vienon krūvon. Maniau, tėvai. Ale kodėl jie tas šiškas vienan daiktan vis sudeda? – ėmė rastis smalsumas kažkurią vasarą. Galop užklausiau.
– Ilze, ČIA PAUKŠČIAI! Čia paukščiai taip padaro!
– Nu baikit bajerius, – sakau. – Kodėl jie turėtų tas šiškas nešt į vieną vietą? Tipo TVARKOSI?
– Ilze, jie įspraudžia šišką į medžio žievę, kad tvirtai laikytųs, ir išlesa, kas ten jiems skanu.
– A cha cha cha! – labai juokiausi. – Ta prasme, gi ne balandžio pirma!
– Pažiūrėk pati!

Ir tada savom akim pamačiau stebuklą. Paukščiai IŠ TIKRO atsineša šišką, įspraudžia ją žievėn, ir gardauja. Kai išgardauja – meta žemėn ir atsineša naują. Aplink tuos medžius, kuriuos esti patogių šiškų įspraudimui skylių, jie gerai primėto šiškų.

Koks tai paukštis, tikrai nepavyko kol kas nustatyti. Paties mįslingo proceso taip pat nemačiau, tik įrodymus. Aną savaitgalį ir vėl radau dar kelias nuo pernai likusias, o gal jau šiemet šviežiai išgliaudytas šiškas. (nuotr.)

PS. Vos per kelias valandas su skaitytojų pagalba pavyko nustatyti paukštį-smarkuolį. Tai genys. Didysis margasis genys.

O tos angos, į kurias jis bruka šiškas, vadinamos labai gražiai ir juokingai:

GENIO KALVĖ

Paaiškėjo, kad geniai tokių kalvių gali įsirengti ir kituose medžiuose: atsiliepė skaitytojai, randantys šiškų po klevais, liepomis, vyšniomis, arba eglių kankorėžių – po pušimis.

Gamta yra tiesiog fantastiška.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.