tebūnie paslaptis – gal aš mėlyna kovo naktis –
ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs
tarp žibintų lėtai – per mieguistas Žvėryno gatves
ir per snaudžiantį parką – kur vien inkilų kuždesys
tebūnie paslapčia – kaip kaštonuos pakibus delčia
buria Žemei iš delno pavasarį – jis prasidės
su lakštingalos ašara po pirmutinės liūties
ir į žmones žiūrės žalios akys iš miško – kaip čia
tebūnie neramu – liūdesys juk neturi namų
kaip kasmet jis bastysis ilgai ir kažkur valkataus
kol kiti jį jaukinti pradės ir galiausiai priglaus
pavadins jį savu ir augins ligi metų kitų
tebūnie taip trumpai – lyg vaikų paleisti aitvarai –
dienos plakas ore – bet vėliau jas po vieną pames – –
ir prie mėlyno lango tu klausi ir klausi savęs
ar pavasarį šį – –
ar gyvenimą šį – –
iš tiesų
ar tikrai
gyvenai
