Parodžiau, kaip darau keturis nusilenkimus, keliems artimiems žmonėms. Po kelių savaičių sulaukiau gerų atsiliepimų – tiek apie gerėjančią nuotaiką ir atsiveriančias naujas galimybes, tiek apie stiprėjantį kūną, tiek apie augančią savistabą ir lengvumą siekiant tikslų. Tad noriu darsyk pasidalinti šia praktika su jumis.
“Efektyvių žinučių dirbtuvėse” apie nusilenkimus taip pat papasakoju, o kartais net sulaukiu žmonių, kurie ateina jau praktikuodami tokį rytinį ritualą ir pasidalina savo įspūdžiais.
Apie nusilenkimus visoms pasaulio šalims, laiminant visas gyvas būtybes Žemėje, sužinojau labai seniai, būdama dar paauglė. Nuo tada ir darau juos – kartais, tiesa, užmesdavau, vis tik jų efektas man asmeniškai toks stiprus ir toks teigiamas, kad anksčiau ar vėliau grįždavau prie savo rytinio ritualo.
Tąsyk vieną rugpjūčio vakarą tiesiog ėjau pajūriu su ausinuku, ir išgirdau radijo laidą. Ten buvo pasakojama (kiek mano atmintis leidžia atgaminti), kad nusilenkimai kilę iš budizmo* ir skirti jie tam, kad daugiau nebereiktų įsikūnyti šioje Žemėje – nes nusilenkimai vaduoja mus iš prisirišimų, verčiančių reinkarnacija po reinkarnacijos grįžti čia ir tęsti pamokas, iš kurių pabėgome ar kurias numuilinome ankstesniuose gyvenimuose.
Dabartinė aš, su visu per tuos n-iolika metų įgytu žinių bagažu ir teorijomis, paverstomis praktika, kai ką pridėčiau nuo savęs.
Taip, šie nusilenkimai iš tiesų padeda laisvintis iš prisirišimų. Vis tik tenenuskamba tai pernelyg baugiai. Tai, kad esame laisvi nuo kai kurių savo prisirišimų ar bent jau gerokai laisvesni nei prieš metus, visai nereiškia, kad apsigobiame marška iš bulvių maišo ir dainuodami išeiname po dirvonus glėbesčiuotis su medžiais vidur laukų.
Tai, kad esame laisvi ar laisvesni nuo prisirišimų, viso labo reiškia, kad lengviau žiūrime į begalę dalykų savo gyvenime. Galima dirbti darbą, neprisirišus prie idėjos, kad dirbsi jį visą likusį gyvenimą. Galima mylėti draugus, neprisirišus prie vizijos, kad būtinai kiekvieną savaitgalį turi leisti su jais. Galima kurti ir būti kūrybos procese, nesirišant prie tos kūrybos rezultatų ar juoba tos kūrybos įvertinimų iš šalies. Galima būti su žmogumi, neprisirišus prie konkretaus santykių scenarijaus. Galima mylėti miestą, kuriame gyveni, ir vis tik būti laisvu rinktis kitą miestą, jei, tarkim, kitame mieste gautum kur kas prasmingesnį darbą ar ten iškeliautum paskui savo meilę. Neprisirišęs ar mažiau prisirišęs žmogus tiesiog išlieka atviresnis, lankstesnis. Man atrodo, jam gyvenime tiesiog nutinka daugiau stebuklų.
: )
Be to, kad, mano įspūdžiu, tikrai vaduoja iš prisirišimų, lygiai taip pat šie nusilenkimai suteikia kažkokios magiškos pamatinės ramybės, taikos, harmonijos. Kartais dirbtuvėse sakydavau, kad rytiniai nusilenkimai yra geriausia antidepresikų piliulė – be jokio šalutinio poveikio. Tiksliau, visi šalutiniai poveikiai vien tik teigiami.
Maža to, nusilenkimai padeda spręsti „strigusias” situacijas (seminarų dalyvės nusilenkimus darydavo siekdamos išsivaduoti iš ydingų santykių be ateities (tarkime, su vedusiu vyru), taip pat stebėtinai dažnas atsiliepimas būdavo, kad pradėjus rytinius palaiminimus, lengviau parsiduodavo nekilnojamasis turtas ir lengviau būdavo rasti naujus namus) ir skausmą keliančius santykius, tarkime, su tėvais. Šie nusilenkimus praktikuojančių atradimai vieną dieną bus verti atskiro teksto.
Apibendrindama pasakyčiau, kad nusilenkimai leidžia atsisakyti idealizacijų. Primenu, kad kai mūsų noras lengvas, džiugus, suteikiantis mums sparnus – tai labai gera žinutė Visatai. Ir jei esame pelnę užtektinai karmos taškų, paleidę tokią žinutę, galime tikrai greitai sulaukti noro išsipildymo. Kai kurie žmonės sako, “panorėjau ANT DURNIAUS”, “svajojau FOR FUN”, “aš tik pagalvojau, tik įsivaizdavau, beveik JUOKAIS” – ir vis tik mano bei dirbtuvių dalyvių patirtys rodo, kad net (o gal – ypač) juokais paleisti užsakymai pildomi itin paprastai ir greitai. Nes jie lengvi, besvoriai. Tokia žinutė, kaip neseniai pasakiau mamai, kaip koks signalas lengvai nuvilnija per visą Visatą – ir į žinutę vienaip ar kitaip atsiliepia tie, kurie surezonuoja su mūsų ketinimu.
Ir priešingai. Jei mūsų noras yra tapęs idealizacija – jei jis yra slegiantis, jei jį iš paskos iškart atseka baimė ir reikalavimas, kad būtinai būtų taip, o ne kitaip, jei noras labiau primena kaprizą, isterišką kiauksėjimą sugniaužtais kumštukais, piktai trepsint kojele, ir, maža to, jei mes geriau už pačią Visatą tariamės žiną, KAIP BŪTENT jis turi būti išpildytas, kokiu būdu, per kokius žmones, – po paraliais, kodėl Visata turėtų imtis tokio irzlaus užsakymo?
: )
Ar mes patys norim dirbti su irzliais ir isteriškais klientais?
Na tai kodėl Visata turi norėti? : )
Tad ir sakoma, kad tokie – irzlūs, reikalaujantys – norai nesipildo, arba pildosi labai sunkiai, vangiai, maža to, neseniai Vedų psichologijos praktikumo grupėje susidūriau su teorija, kad kai piktai kažko iš Visatos išreikalaujame, tam gali būti panaudoti mūsų karmos taškai iš kitos gyvenimo srities. Liguistai siekiam santykių su konkrečiu žmogumi, jau šiaip ne taip kažką susiklijuojam – šast, ir netenkam darbo, kuriame džiaugėsi mūsų siela. Arba aklai spaudžiame kaip kokį sūrį savo atlyginimą, kad jis patrigubėtų, spaudžiam spaudžiam, jau kažką išspaudžiam – bac, ir santykiai namuose išyra. Čia tik keli pavyzdžiai apie kaprizingus norus, kai pačią Visatą kratom kaip kiaulę taupyklę, į kurią patys nieko neįdėjom. Come on!
: )
Tad mano įspūdis yra toks: nusilenkimai ir palaiminimai padeda norėti lengvai, nereikalaujant, su džiaugsmu. Darau prielaidą, kad taip yra dėl to, jog nusilenkimai – tai ego atsisakymas. Neseniai su tokia informacija susidūriau dzeno mokytojo Suzukio tekstuose. Kai nusilenkiame, pripažįstame kitą būtybę (ar visą pasaulį) savo mokytoju. Tą akimirką esame maži ir pasirengę mokytis. Aš manau, kad idealizacijos kyla iš ego (“aš, mano, man, tik aš žinau, čia man reikia, aš noriu, o kokia man iš to nauda”). Jei bent kelias minutes per dieną sąmoningai atsisakome ego – jau esame kelyje į laisvę nuo idealizacijų.
Nusilenkimai yra gražus ir naudingas būdas padirbėti su tuo. Ir šis būdas naudingas ne tik mūsų protui, širdžiai, bet ir kūnui – žmonės, pradėję daryti nusilenkimus, dažnai man sako ar rašo:
– Ilze, ką daryt, nesiekiu žemės delnais, nugara lenkiantis treška, aš kaip mietas…
– Palauk ir pamatysi, – mįslingai šypsausi.
Ir jau po kelių savaičių dažniausiai džiūgauja, kad lenktis vis lengviau, nugara vis tiesesnė.
– Dar palauk, pamatysi, kas greitai nutiks tavo subinei, – sakau tada.
Nusilenkimai tikrai stiprina nugarą ir dailina subinaitę. Kas daro – žino.
Ir dar: nusilenkimai atveria naujas galimybes. Tas naujas galimybes galima laiminti sąmoningai, galima dėkoti už tai, kad jas pastebime, ir paskui pasinaudoti tomis galimybėmis – atsisakius idealizacijų – tikrai lengviau. Apie tai plačiau – galbūt irgi kitą sykį.
Nežinau, ar reikia priminti, kad veikia tai, ką veikiame mes.
Tikėdami tuo, ką veikiame.
Darydami tai nuoširdžiai.
Ir su šviesiu, švariu, tyru ketinimu.
Šiandien pateikiu tai, ką laikau klasika. Tai tekstas (vėlgi, tiek, kiek leidžia atgaminti mano atmintis), kurį išgirdau tąsyk per radiją, su dar keliais žodžiais nuo manęs.
Lenkdamasi į rytus, mintyse (dažniausiai mintyse) sakau tokį tekstą – netinkintys gali rinktis variantą, eliminuojantį Kūrėjo vardą (sakyti tiesiog „laiminu…”), o aš kreipiuosi į Dievą:
“Dieve, prašau Tavęs, palaimink visas gyvas būtybes Žemėje į rytus nuo manęs. Tegul jos visos būna laimingos, taikingos, dvasingos, mylinčios ir mylimos. Tegul Žemė būna sveika, klestinti ir vešli. Tegul oras ir vanduo būna švarūs, dirva derlinga, miškai tankūs, o gyvūnai ir žmonės laimingi.”
Tada pasisuku į pietus, vėl lenkiuosi ir sakau:
“Dieve, prašau Tavęs, palaimink visas gyvas būtybes Žemėje į pietus nuo manęs. Tegul jos visos būna laimingos, taikingos, dvasingos, mylinčios ir mylimos. Tegul Žemė būna sveika, klestinti ir vešli. Tegul oras ir vanduo būna švarūs, dirva derlinga, miškai tankūs, o gyvūnai ir žmonės laimingi.”
“Dieve, prašau Tavęs, palaimink visas gyvas būtybes Žemėje į vakarus nuo manęs. Tegul jos visos būna laimingos, taikingos, dvasingos, mylinčios ir mylimos. Tegul Žemė būna sveika, klestinti ir vešli. Tegul oras ir vanduo būna švarūs, dirva derlinga, miškai tankūs, o gyvūnai ir žmonės laimingi.”
“Dieve, prašau Tavęs, palaimink visas gyvas būtybes Žemėje į šiaurę nuo manęs. Tegul jos visos būna laimingos, taikingos, dvasingos, mylinčios ir mylimos. Tegul Žemė būna sveika, klestinti ir vešli. Tegul oras ir vanduo būna švarūs, dirva derlinga, miškai tankūs, o gyvūnai ir žmonės laimingi.”
Vienu metu tai buvo įvadinis nusilenkimų ratas į mano ryto praktiką. Po šio rato darydavau nusilenkimus kitiems dalykams: konkretiems asmenims, kai kuriems savo mokytojams, savo draugams bei kolegoms, naujai atsiveriančioms galimybėms, naujos dienos pamokoms, visiems žmonėms, kuriuos tądien sutiksiu, dirbtuvių dalyviams, jei tą dieną turiu dirbtuves; laimindavau taiką ir tuos, kurie tą taiką pasaulyje kuria, ilgainiui įgudau laiminti pačią Žemę. Kartais kažkam tiesiog dėkodavau už konkrečius dalykus – irgi lenkdamasi į visas keturias pasaulio puses.
Ilgus metus darydavau tik po kelis nusilenkimų ratus kasryt. Vis tik vienu metu praktikavau labai intensyviai, tuo metu rytinis ritualas ilgėjo. Tuo metu kartais mano rytiniai nusilenkimai trukdavo dvidešimt minučių, kartais keturiasdešimt, kartais, retesniais atvejais – visą valandą. Tai priklausydavo nuo to, kur tuo metu esu, ką tuo metu išgyvenu, su kokia tema tuo metu savo gyvenime dirbau.
Jei būdavau kažkur už miesto, tai iš viso idealu – esu vieną pavasarį dariusi nusilenkimus Paberžėj tiesiog ant vieškelio (švinant, ir paskui gilią naktį ten maža tikimybė, kad kažkas važiuos keliu), sodyboj juos darydavau prie ežero arba pievoj už namo.
Nusilenkimus, kaip ir kitas praktikas, darydavau po rytinio dušo – tiesiog, kiek esu susidūrusi, visas praktikas rekomenduojama daryti nusiprausus.
Tai dalykas, kurį tikrai verta bent jau išbandyti.
Esu skaičiusi atsiliepimą, kad net triukšmingi kaimynai aptilo, pradėjus laiminti juos per sieną. Na o 2015 metų vasario mėnesio EŽD dalyviai tikrai prisimins, kaip mums seminaro metu trukdė muzikantai, kaimo kapela, už sienos, ir kaip – juokais pademonstravus palaiminimo pavyzdį – jie tą pačią akimirką nuščiuvo.
: D
Keturi nusilenkimai yra labai paprasta, labai saugi, ir be galo efektyvi praktika, tad nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti ją ir, klausant intuicijos, atsargiai paeksperimentuoti su ja, pabandyti susikurti savo variantą.
PS. Ilgainiui domėdamasi aptikau, kad savotiškos keturių nusilenkimų versijos egzistavo įvairiausiose kultūrose, įvairiausiuose žemynuose, įvairiausiais laikais – jų, dalinosi kažkas, buvo ir šamanų tradicijoje, jų pati aptikau net sakraliniuose šokiuose pagal krikščioniškas maldas, o Torsunovas apie nusilenkimus rašo iš Vedų filosofijos pusės, apie tai galima pasiskaityti mano jau minėtoje jo knygoje “Charakteris ir sėkmė”.
Kitaip tariant, tai ritualas, kurio nelabai gali savintis buzidmas. Todėl keturių nusilenkimų „kilmė” neturėtų atbaidyti. Ta „kilmė” neturi geografinės nuorodos ir religinio antspaudo. Tai tiesiog protėvių palikimas šiandieniniams Žemės vaikams.