Kai kas efektyviau ir maloniau, nei „įspirti sau į vieną vietą“


Taip norėjau už miesto, tiesiog pabūti, pajausti vasarą. Rutiniškas, ribotas protas sakytų: nu jo, maža kas ko nori, pažiūrėk į kalendorių, trečiadienis, darbo diena, veikti tikrai yra ką… Gamtai „nėra laiko“ (kas esti didžiulis melas – laiko visada yra 24 valandos paroj – ir kam jį skirti, sprendžiam patys). O bet tačiau, be rutiniško proto, dar turim ir kūrybišką. Kuris lengvai įsikvepia, lengvai pakyla virš kasdienybės, ir – kai nori – randa sprendimų.

 

Mane asmeniškai labai įkvepia Roma Pakėnienė – jos FB įrašai dvelkia tokia vasara, tokiu džiaugsmu, ten tiek gamtos, tiek spalvų, tiek skonių. Tiesa, žiemą jos tekstai dvelkia žiema – ten nėra blogo metų laiko, nėra blogo oro. („Patys jūs blogi,“ – sako oras.) Skaitydama jos tekstus, atrodo, persiimu jos gebėjimu džiaugtis ir mylėti gyvenimą, pastebėti detales, atrasti neatrasta.

 

Skaitau jos įrašus ir galvoju, ooo, kaip ji aprašo! Juk tos akimirkos gamtoj iš tiesų kaip kokios savo rinktos žemuogės ant smilgos: jų nebūtinai daug, bet skonį prisimeni ilgai. (Parašiau čia jau kaip kokia salduolė; tačiau tikri dalykai kartais juk būna banalūs.)

 

Grįžkim prie to rutiniško ir kūrybiško proto. Kaip pereiti iš vieno režimo į kitą?

 

Žinot, yra toks labai geras žodis: UŽNORINTI save kažką daryti. Galbūt jis dar nepatvirtintas VLKK, tačiau nūnai galime šį žodytį slapčia pasikavoję pavartoti nedidukais kiekiais, kai reikia.

 

UŽNORINĘS save, turi kur kas daugiau jėgų ir mintis greičiau tampa veiksmu. Žmonės, siekdami mintį paversti veiksmu, neretai vartoja brutalokas sąvokas – „įspirti sau į užpakalį“, „prisiversti“, „išsijudinti“, „išsimėžti“. Tačiau konstruktyvios sąvokos yra ne mažiau efektyvios. Kartais jos mums leidžia kur kas greičiau, kur kas lengviau rasti sprendimus – beje, patrauklesnius sprendimus.

 

Taigi – skaitydama Romos FB įrašus, galutinai užnorinau save iškylai į gamtą. Vidury savaitės.

 

Galėčiau sakyti – „paėmiau save už ausies“, tačiau tai būtų netiesa. Tiesiog atsikėliau anksčiau, nes norėjau, anksčiau padariau darbus, nes norėjau, ir šiandien dar priešpiet vienui viena išdardėjau priemiestiniu autobusu į anksčiau nusižiūrėtą pievą toli už miesto.

 

Galbūt būtų smagiau su kažkuo – gal būtų smagu, jei dar kokiam žmogui būtų taip pat paprasta vidury savaitės, vidury dienos leistis į miniatiūrinį žygį. Norėčiau turėti tokią bičiulę, su kuria galėtume daryti tokius žygius. Tačiau didžioji dauguma žmonių dirba pilną darbo dieną, todėl – darbo dienos metu – savo žygiuose esu ganėtinai vieniša.

 

Tačiau paskui pagalvojau – gal kitą sykį bus smagu su kažkuo. O šiandien labai smagu su pačia savimi. Valandos sirpo, skleidėsi ir tiesiog žydėjo.

 

Žydinčioj pievoj žiūrėjau į virš manęs ratus sukantį gandrą, ir galvojau: tu laisvas ir aš laisva, abu mes džiaugiamės šia diena, šia saule, šiuo vėju, jo genamais debesimis ir vasaros žydėjimu. Tai yra palaima.

 

Gera, kad yra, kas padeda UŽNORINTI save.

: )


Bookmark the permalink.

Comments are closed