Apie savas ir svetimas istorijas


Kadangi jau pilnatis ir jau vakar sulaukiau tradicinių komentarų, kad stebėk save nestebėjęs, keiskis nesikeitęs, dirbk su savimi nedirbęs, viskas ir visada tik į bloga, – tai maloniai priminsiu ir kitiems, nuolat sulaukiantiems panašių aplinkinių „dovanų“, panašių, tegul ir labai „geranoriškų“, tačiau stulbinančiai demotyvuojančių „pasidalinimų išmintimi“:

kai mums kažkas pasakoja, kad mes kažko negalime, nesugebame, nemokame ir neišmoksime, kad mums kažko trūksta arba kažko turime per daug, kad kažkas yra neįmanoma dėl mūsų lyties, ūgio, strazdanų, ryžų plaukų, duobutės skruoste, pernelyg minkšto būdo ar prastos giminės karmos, kai mums piešia bjaurius ir dar bjauresnius mūsų ateities paveikslus, kai grasina vienatve, šalčiu, skurdu ir vargu, kai pasakoja, kad nėra to gero, kuris neišeitų į blogą, – tas žmogus pasakoja mums SAVO istoriją. Ne mūsų.

Savo istoriją mes kuriame patys. Žinoma, galime gyventi pagal mamų, tėčių, vyrų, vaikų ir anytų išmintį, tačiau gyvenimas – ne kojinių pora, antro, baigdami dėvėti šį vienintelį gyvenimą, mes niekur neįsigysim.

Visiškai į temą dalinuosi Ievos laišku apie savas ir svetimas istorijas – ji dalyvavo vasario mėnesio Nuostatų keitimo dirbtuvėse. Galbūt šis laiškas geriau atskleis, kaip Nuostatų keitimo dirbtuvės padeda atsiriboti nuo to, ką mums į smegenis „tik iš pačių geriausių ketinimų“ pumpuoja įvairūs mūsų gyvenimų geradariai:

„Labas vakaras, Ilze,

dar kartą noriu padėkoti už įdomų, išsamų ir turintį naudos seminarą. Dalyvaujant šiame seminare, Nuostatų keitimo dirbtuvėse, – man viskas dar labiau išsigrynino, susidėjo visi taškai ant i ir sakinio gale. Dabar suprantu, ko noriu, kas esu ir kur einu…

Jau seminaro metu pradėjau galvoti apie tai, nuo ko pradėsiu vykdyti 9 sav. planą. Pagaliau įgavau drąsos pasakyti kenkėjiškams klientams NE (kurie, kaip tyčia, išlindo iš savo „rūsio“ jau pirmadienį ryte). Ir kas keisčiausia man visai neskaudėjo, buvo net gi malonu.

Būdama seminare supratau, kad mano problemos dėl darbo ir klestėjimo yra tik „problemytės“, kai šalia sėdi žmonės ir dalinasi sunkia patirtimi.

Kadangi esu interjero dizainerė (neseniai pradėjau dirbti pati sau) ir jokioje kitoje veikloje savęs neįsivaizduoju, jau šią pirmąją nuostatų keitimo savaitę, šalia kompiuterio pasidėjau metrą – ruletę, brėžinius, kaip simbolį, kad ateityje padaugėtų užsakymų iš dorų žmonių. Ir nuolatos harmoningai apie tai galvoju. Kaip tik šiandien sulaukiau gerų žinių 🙂 Taigi, veikia „mano minčių dirbtuvės“ ir man labai patinka, kad viskas ateina savo laiku, be jokio erzelio, įtampos, o ramiai su sąžine. Tikiu, kad toliau dirbant su savimi, viskas panašiu ritmu judės į priekį.

Dar labai artima, pasirodė, kada Jūs seminare pasidalinote, jog bandote dirbti su savo giminėmis, kurie jūsų nepalaiko. Su tokiomis situacijomis aš susiduriu taip pat. Pastebėjau, kad pradėjau vengti susitikimų su giminaičiais. Labai didelis jų procentas manęs, tiesiog, nesupranta, nesupranta mano darbo principo ir galvoja, kad tai, ką aš veikiu, yra nerimta. Vat ekonomika, teisė, medicina – pagal juos rimtos profesijos, klestinčios…

O man, kai nesisekė rasti darbo ir buvo ekonominė krizė (kuri stipriai palietė mano veiklą) – visada iš jų gaudavau ironišką pasakymą – „Oi, dizainerė, atsirado…“. Netgi mano mama, kuri skatino stoti į dizainą, atėjus sunkiam periodui, kai metai iš metų tapdavau bedarbe, sakydavo – „…geriau būtum buvus buhalterė…“. Man kirto per savivertę. Atsirado dar didesnis nepasitikėjimas savimi. Dabar susirenku save iš naujo 🙂 Manau, dirbtuvės stipriai padės man šiuo klausimu 🙂

Visoms žinioms, visai teorijai ir informacijai – leidau dvi dienas atsistoti į savo vietas, nes po šio seminaro aš buvau euforijoj, tarsi įvyko praregėjimas…
Tik dabar, kai visos mintys susidėliojo – išdrįsau parašyti Jums, Ilze. Ačiū už tai, kad dabar galvoje – šviesu, širdyje – ramu, o viduje – harmonija.
Seniai tokio jausmo neturėjau…

Gero, Jums, vakaro! Taip pat klestėkite 🙂 Labai tikiuosi, kad greitu metu pamatysiu Jus kitose dirbtuvėse, Efektyvių žinučių :)“

 

Esu labai dėkinga Ievai ir kitiems už konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. Man pačiai labai vertinga sužinoti, ką iš dirbtuvių namo parsineša dalyviai, kaip jie jaučiasi, ką jie nuveikia paskui.

Iš tiesų vienas iš dirbtuvių tikslų ir yra sustiprinti žmogų, padėti jam lyg trynį nuo baltymo atskirti tai, ko iš tiesų nori jis pats, ir tai, ko jam į galvą prisėjo kiti – svetimas baimes, svetimas ambicijas, svetimus planus.

Va todėl dirbtuvėse ir dirbam su nuostatomis – ir „paveldėtomis“, ir tomis, kuriomis užsikrėtėme nuo kitų žmonių savo gyvenime.

Mąstyti pozityviai nepasigilinus, iš kur atsirado negatyvi nuostata, nuo ko ji mus saugo – man atrodo, tai lyg dažyti suskilusią ir užtapetuotą sieną. Aš kviečiu pirmiausia nulupti seną tapetą, pažiūrėti, kokio dydžio ten po juo plyšys, jį užsitinkuoti, ir tada jau dažyti. Būtent toks yra nuostatų keitimo dirbtuvių užmanymas.

Veikia tai, ką veikiame mes.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.