Apie rašymą kaip terapiją


Labai mėgstu gerus klausimus. Žurnalistė Rasa Derenčienė, rengdama temą žurnalui “7 dienos”, pakvietė atsakyti į kelis tikrai įdomius jos klausimus – pažvelgti į tekstus iš poetės perspektyvos. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui į tarptautinį literatūros festivalį Portugalijoje – klausimus atsakinėjau oro uoste, auštant, tykiai gerdama kavą, ir, tiesą sakant, seniai taip mėgavausi taikliais klausimais ir lengvai gimstančiais atsakymais.

20160623_120122

 

Ilze, esi sakiusi, kad eilėraščius rašai nuo vaikystės. Gal pameni, kaip radosi tas rašymo impulsas? Kas tada tave įkvėpė, pastūmėjo? Ar pameni savo pirmajį eilėraštį?

Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: “naktis temtis, iš lempų sninga…”

O pradinėje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas, nes mėgau ne tik rašyti, bet ir piešti – gimdavo ir eiliuotų komiksų, ir juokingų mano pačios iliustruotų pasakaičių.

Ką dabar tu  gauni iš rašymo? Ar eilėraščių rašymą galėtum prilyginti terapijai? Tam tikrai savigydai?

Esu linkusi tai vadinti meditacija, poilsiu. Žinoma, kad tai terapija – susitikimas su savimi, pabuvimas čia ir dabar, vidinė tyla, kurioje ima rastis kitokie, nekasdieniai žodžiai. Man tiek rašyti tekstą, tiek jį baigti yra didžiulis, su niekuo nesulyginamas džiaugsmas.

Ar mėgsti poeziją skaityti? Ką svarbaus iš to gauni?

Mėgstu, tačiau skaitau ją “mažomis dozėmis”, kad išliktų žavesys, kad ji, kaip koks vaistas, neprarastų savo poveikio.

Žinoma, ir poezija poezijai nelygu – man asmeniškai nėra priimtina tokia poezija, kuria autorius tiesiog išpūliuoja savo sielos skaudulius skaitytojui į veidą. Esu ir literatūros skaitymuose ne sykį girdėjusi autorius sakant, kad jų poezija “iškentėta”, kad joje “sudėtos visos negandos”. Tačiau aš tikiu, kad skaitytoją reikia gerbti ir tausoti.

Man, kaip skaitytojai, pačiai nėra malonu kapstytis po autoriaus ar autorės gyvenimo purvą, lyg kokioj baisioj TV laidoj.

Galbūt esu senamadiška, tačiau aš manau, kad poezija turi būti puota sielai.

Koks pastaruoju metu  perskaitytas eilėraštis tave ypač sužavėjo? Gal gali prisiminti – kuo būtent?

Tai buvo keli šiuolaikinės latvių poetės Ingos Gailės eilėraščiai, kuriuos skaitant iš tiesų šiurpo oda. Sukrėtė tai, kaip ji žodžiais geba pagauti akimirką ir ta akimirka perverti skaitytoją lyg strėle.

Apskritai, prisipažinsiu, jaučiu silpnybę broliams latviams – begalinį įspūdį paliko ne tik girdėta ir skaityta šiuolaikinė jų poezija, bet ir visa literatūrinio gyvenimo dvasia, kurią teko patirti prieš porą metų Rygoje, kai beveik savaitę gyvenau ir verčiau poeziją jų poezijos dienų (Dzejas dienas) metu. Tąsyk Lietuvos kultūros instituto iniciatyva prisidėjau prie tarptautinių poezijos vertimo dirbtuvių ir turėjau unikalią galimybę ne tik grožėtis tekstais, atkeliavusiais iš skirtingų kultūrų, bet ir sužinoti kiekvieno verčiamo eilėraščio priešistorę.

O Ingos Gailės eilėraščius turėjau malonumo ne tik skaityti, bet ir klausytis jų gyvai, skaitomų pačios Ingos Londono knygų mugės metu, kur šiemet dalyvavome pristatant Baltijos šalių poeziją.

Galbūt tai tik mano asmeninis įspūdis, bet kai girdžiu tekstą, skaitomą autoriaus, man atrodo, kad žodžiai įgauna dusyk daugiau jėgos ir gyvybės.

2016-06-23 12.03.15


Bookmark the permalink.

Comments are closed.