Apie pavasarinę vėtrą spintose ir galvoje


Šiandien ketinom su bičiuliais eiti į kiną, tačiau prisiminėm, kad greičiausiai bus grūstys, ir atidėjom ramesniems laikams, nes mėgstu sakyti – kultūra dar nereiškia, kad man dėl jos turi numindyti batus. Tad leidaus apsėdama pavasarinės švaros dvasios ir kaip vėtra prasisukau pro spintas. O gal ne tik pro jas.

Prisipažinsiu: turiu tam tikrą – greičiausiai kiek iškreiptą – santykį su daiktais: man kuo mažiau daiktų – tuo ramiau širdy. Nes kuo mažiau daiktų – tuo daugiau erdvės. Kuo mažiau tais daiktais reikia rūpintis – tuo daugiau laiko, energijos ir dėmesio galima skirti man asmeniškai kur kas svarbesniems už daiktus dalykams.

Kartais atėję į svečius draugai sako, “o, kaip čia… neperkrauta daiktais!” – ir aš tai priimu kaip milžinišką komplimentą (turbūt – vieną didžiausių komplimentų), tačiau pati dažniausiai jaučiu tam tikrą povandeninį nerimą, nes man periodiškai vis atrodo, kad namuose jau susikaupė per daug daiktų, ir nesvarbu, kad jie spintose – žiūrėdama į spintas gi žinau, kas dedasi jų viduje. Ir mane tas žinojimas dusina.

Atrodo, kad pastaraisiais metais gana sąmoningai renkuosi pirkinius, kelissyk perklausiu savęs, ar man tikrai reikia vieno ar kito dalyko. Vis tik apima negeras įtarimas, kad daiktai yra vislūs ištvirkėliai, kurie, vos išeini iš namų, ima daugintis tarpusavy.

IMG_20150329_162054~2

Pavyzdžiui, aš tikrai neperku tiek knygų, kiek jų atsiranda per pusmetį.
Šiandien rūšiuodama, valydama ir į dėžes kraudama žieminius batus bei mintyse dėkodama jiems už nueitus kelius, taip pat pradėjau įtarti, kad kažkuri batų pora atsivedė ne vieną vadą vaikų.
Dar gana aktyviai dauginasi užrašų knygelės, tačiau paskui pagalvojau, kad jų vis gaunu dovanų.
Labai norėčiau, kad liautųsi veistis ir moliniai varpeliai – manau, kitais metais keliaudama po mokyklas išdrįsiu paprašyti, kad man jų nebedovanotų. Man dovana yra pati kelionė į mokyklą, maža to, tokia dovana namuose neužima vietos ir nekaupia dulkių.

Taigi. Ne tik pirkinius stengiuosi rinktis sąmoningai – periodiškai gana negailestingai pereinu per spintas: lyg kombainas, spragilais kuliantis derlių. Tik derlių čia imu nebenešiojamų drabužių. Rūbai slapstosi spintos gilumoj, gūžiasi, glamžosi iš siaubo, tačiau aš juos vistiek randu, atrenku, sudedu maišan ir, kai turiu daugiau laiko, išvežu į kokį Caritą.

Šįsyk – galbūt tai tikrai generalinio pavasarinio tvarkymosi įžanga – drabužiais neapsiribojau. Pagalvojau, kad namuose yra tikrai per daug rankšluosčių, yra tikrai per daug patalynės komplektų. Pirma mintis buvo vežti tai į sodybą, tačiau prisiminiau genialų Liudviko Andriulio tekstą apie lietuvių įprotį visą namuose susikaupusį šlamštą vežti į sodybas ir vasarnamius. Iš ten aš žinau tą juokingą žodį “ryzas”.

Nusišypsojau prisiminusi gardų anuometinį skaitymo džiaugsmą, ir staiga pagalvojau – po paraliais, na kuo gi man nusikalto viena brangiausių vietų šitoj Žemėj – sodyba? Ką ji man blogo padarė, kad noriu tegul ir ne ryzus, bet atgyvenusius dalykus ten vežti? Ji man nieko blogo nepadarė. Sodyba man dovanojo vienas gražiausių mano gyvenimo dienų (kai būdavau ten viena ar su gera kompanija). Tai kodėl aš turiu blogu atsakyti į gera ir perkrauti jau ir taip perkrautas sodybos spintas?

O gal kažkieno namai užvakar sudegė ir tam kažkam patalynės – tegul ne satino, ne naujos, ir vis tik – komplektas yra tai, ko jis negali įpirkti, tačiau tai vienas iš dalykų, kurį geriau turėti nei neturėti.

Toliau viesulu sukdamasi po namus, atkasiau tokį kelis metus marinuotą paltuką, irgi jį slėpdama spintoje visad pagalvodavau – bus į sodybą važiuot ankstyvą pavasarį. Pala, galvoju šiandien, gal yra kokia skurstanti moteris, kuri iš viso neturi ką apsirengti tokiam metų laikui, o aš čia marinuoju daiktą? Kas nutiks, jei į sodybą nuvažiuosiu su kitu paltu? Ką, aš ten iš karto griūvu ant žemės ir puolu ristis nuo kalno per molį ir dirvinius asiūklius? Na, neslėpsim, visokių keistų pramogų ten yra buvę, tačiau nuo kalnų ristis galima ir be palto, kai geriau pagalvoji.

Paprasta juoda suknelė, labai labai senais laikais pirkta į prabangią labdaringą vakarienę ir tiek metų vis pasilikta stalčiaus dugne su “gal dar kada apsivilksiu” mintimi, šįsyk irgi atsidūrė atiduodamų daiktų maiše. Taip, kadaise, kai rengdavausi vien iš dėvėtų (nes labai giliai many buvo įsišaknijusi mintis, kad kitko “negaliu sau leisti”), ta suknelė man buvo didelis vidinis žingsnis kitokio mentaliteto link. Tačiau tai nereiškia, kad dabar visą gyvenimą ji turi kaip kažkoks liūdnas simbolis užimti vietą mano namuose.

Taip, žinau, kartais su daiktais atsisveikinti nėra lengva. Būtent dėl to kai svarstau dėl kažkokio drabužio likimo, užduodu sau tokius klausimus:
1) ar buvau laiminga tą akimirką, kai pirkau šį drabužį?
2) kokį darbą tuomet dirbau?
3) kokiuose santykiuose tuomet buvau?
4) ar man patiko mano gyvenimas tuomet, kai dažniausiai dėvėdavau tą drabužį?

Norime to ar ne, mes kuriame sąsajas. Mano draugė, kuri irgi labai domisi sąmonės, pasąmonės ir smegenų tema, pasakojo skaičiusi straipsnį, kuriame rekomenduojama tyčia nesirinkti mėgstamo drabužio, tyčia vengti mėgstamų papuošalų ir jokiu būdu nesikvėpinti mėgstamais kvepalais, jei iš anksto žinome, kad laukia sunki diena (na, tarkim, žmogus žino, kad šefas jį kviesis pokalbiui apie etatų mažinimą, arba vyksta skyrybų procesas ir moteris susitiks su vyru, kuriam pavažiavo stogas ir kuris ėmė taikyti psichologinį smurtą). Dėl ko siūloma vengti mėgstamų drabužių, papuošalų ir kvepalų sunkiomis dienomis? Nes yra rizika, jog vėliau kiekvienąsyk, dėvėdami tą rūbą, nešiodami tą papuošalą ar pasikvėpinę tais kvepalais, iššauksime giliai pasąmonėje įsirašiusius prisiminimus, ir net jei nesuvoksime jų sąmoningai, jausimės prislėgti, suirzę ar nusivylę.

Tad mano palinkėjimas toms moterims, kurios ilgą laiką marinuoja spintose drabužius, tyliai sau sakydamos, “gal dar prireiks” – pagalvokite apie tai, ar nešiodamos juos buvote laimingos. Aš jums linkiu, kad šiandien būtumėt daug laimingesnės, nei kadaise. Ir esu tikra, kad naujos jūs esate vertos naujų drabužių, o ne tų, kurie turi slogų emocinį šleifą.

(Žinoma, jei tas šleifas yra geras – tada sveikinu ir linkiu tą rūbą branginti.)

Na, ir testinis klausimas: amžinas nereikalingų, nenešiojamų daiktų kaupimas, šykštėjimas sau kažko naujo, seni, sutrinti, nusinešioję drabužiai, rūbai, kuriuos iki mums įsigyjant dėvėjo neaišku kas, suklypę batai, slapčia vis pasiliekama kojinė su skylute, – kokią žinutę visa tai siunčia Visatai? Labai gerai žinau, ką atsakytų Nuostatų keitimo dirbtuvių dalyviai.

Taigi.

Šiandien atrinkau rekordinį kiekį daiktų atidavimui. Namai proceso metu atrodė lyg po daiktų sprogimo, lyg po žemės drebėjimo, išvertusio spintas lauk, ir vis tik – toje betvarkėje man buvo taip gera. Kaip man dažnai nutinka įnirtingai, įsijautus tvarkantis, atrodė, kad valau ne tik lentynas, bet ir kažkokias vidines erdves, ir dėliojuosi ne tik daiktus, bet ir mintis bei planus.

Chaosas yra tvarkos įsčios.
Betvarkė yra impulsas pradėti tvarkytis.
Menas paleisti (ne tik daiktus) yra pasitikėjimo gyvenimo vyksmu treniruotė.
O apvalyta erdvė tikrai bus užpildyta naujais, dar geresniais dalykais.

To ir linkiu. Džiugaus generalinio pavasarinio tvarkymosi!


Bookmark the permalink.

Comments are closed.