Apie jaunimą Darbo biržoje


Vasarą keliaudama po Lietuvą, kelis sykius įsijungiau televizorių. Daugel stebuklų išvydau, daugel netikėtų emocijų patyriau (gal todėl, kad be televizoriaus gyvenu jau daug metų ir pažiūriu jį kas pusmetį tiriamaisiais tikslais). Tačiau dabar – ne apie stebuklus, o apie paprastą realybę. Vieną vasaros penktadienį žiūrėjau žinias. Pasirodo, daugiau nei 500 jaunuolių, baigusių studijas, vien Šiauliuose peržengė Darbo biržos slenkstį. Kiek jų – kiek jūsų – yra visoje Lietuvoje?

Liūdniausias buvo užkadrinis komentaras, kad iš šių jaunų žmonių “formuojasi ilgalaikiai bedarbiai”. Visus jaunus žmones, šiuo metu ieškančius darbo, kviečiu praleisti tokią destruktyvią programą pro ausis. Gal ankstesniais metais iš tokių žmonių ir “formuodavosi ilgalaikiai bedarbiai”, tačiau nesileiskit suvaromi į tą patį gardelį ir šeriami tuo pačiu šienu, nes jūs – ne asilai. Galva yra ne tik tam, kad į kaklą neprilytų, ir net jei dėdė žurnalistas generalizuodamas kažką atsainiai pasakė pusei milijono žinių žiūrovų – tai toli gražu nereiškia, kad jo pareiškimai turi tapti jūsų gyvenimo tiesa.

Taip pat kviečiu atsisakyti idealizacijos, kad pirmas darbas būtinai turi būti pagal specialybę. Per žinias rodė merginą, kuri sakė, kad ieškos darbo būtinai pagal specialybę. Gerai žinoti, ko nori. Tik kartais realybė prasilenkia su mūsų lūkesčiais. Linkiu apsisprendusiems dirbti TIK pagal specialybę greitai rasti tai, ko ieškote. Ir vis tik. Jei iškart nepavyks rasti darbo pagal specialybę – nedarykite iš šito dramos ir nepasiduokite “geranoriškų” giminės tetulių rypavimui, kad “vargšas vaikas, ką jis dabar darys, pražus arba plaus indus Londone, na tai vis tiek, skaitosi, pražus”.

Nieko baisaus ir indus plauti (aš kadaise valiau svetimo vaiko kakučius – pirmas mano full-time darbas buvo auklės) – manau, svarbiausia neleisti, kad “geranoriškų” tetulių virkavimai nugesintų jūsų pačių motyvaciją ieškoti savęs darbo rinkoje, atrasti sritį, kuri jus tikrai veš, ir leisti joje šaknis. Jūsų – jaunų ir entuziastingų – motyvacija yra neįkainojama. O tetulės verkia iš įpročio. Jų pačių tetulės verkė, ir jų protetulės verkė, ir jų proproprotetulės rypavo, ir galbūt joms visoms tai yra vienintelis žinomas būdas pabendrauti su jaunimu – apverkti jį. Jos tai daro, tikiu, ne iš piktos valios. Tiesiog taip susiklostė – turbūt tai sovietmečio palikimas, verkti dėl to, kad rytojus nėra žinomas ar kad vis tik dirbti reikia, neužtenka tik imituoti šį procesą.

Mano močiutė iki šios dienos garsiai gaili manęs, kad aš turiu “tiek darbo, vargeli, kaip sunku turėtų būti”. Kad per vieną rimtą darbo dieną galiu uždirbti daugiau nei kelis vidutinius atlyginimus ir kad dėl to galiu, jei noriu, dirbti tik kelias dienas per mėnesį, močiutė praleidžia pro ausis. Nes jai vis tiek labai manęs gaila. Nuoširdžiai. Ir tai jos teisė. Toks jos pasaulis.

Taip kad nosį aukštyn, lūkesčius mažyn, ausų kištukus į ausis, kai teks bendrauti su virkaujančiom tetulėm, ir pirmyn. O jei rasite darbą pagal specialybę ar toje srityje, apie kurią seniai svajojote, ir nusivilsite – kviečiu ir vėl nenusiminti. Specialybę (ar “svajonių sritį”) jūs rinkotės daug jaunesni. Per šiuos metus jūs patyrėt daugybę dalykų, keitusių jus pačius ir plėtusių jūsų realybę, ir tikrai nieko baisaus, jei dabar po truputį suprasite, kad negalite ar nenorite dirbti pagal specialybę ar kad jūsų “svajonių sritis” jums visai neįdomi. Jokios dramos tame nėra. Nebent būnant tokių metų jums vis dar svarbu, ką apie jus pagalvos tėvai, dėdė Pranas su teta Izolda, kaimynai Špokevičiai, jūsų aštuntos klasės tikybos mokytoja Zapyškaitė ir dar visas tuntas žmonių. Tada taip, jums bus sunku. Nes turbūt labai sunku būtų surasti tokį savo gyvenimo scenarijų, kuris patiktų visai šiai šutvei ir dar keturiasdešimčiai pusbrolių, pusseserių ir buvusių klasiokių.

Vis tik tokiu atveju tyliai priminsiu, kad tai jūs patys esate svarbiausi savo gyvenimo veikėjai. Ir būtent jūs gyvensite savo gyvenimus iki galo. Kad ir kaip juos mylėtumėt, jūsų aštuntos klasės tikybos mokytoja Zapyškaitė ir dėdė Pranas su teta Izolda turi savus gyvenimus ir, gali būti, jie netgi nebūtų labai sukrėsti, jei staiga sumanytumėt išbandyti save kitoje srityje. Jie greičiausiai turi kitų reikalų. Na, gal tikybos mokytoja už jus sukalbėtų rožinį. Tačiau greičiausiai tai ir būtų viskas.

Mano pačios gyvenimas parodė, kad labai svarbu tiek nesusireikšminti, tiek nesureikšminti įvykių ir žmonių. Ypač – jų nuomonės. Nuomonės keičiasi, žmonės keičiasi, keičiatės jūs, keisis ir žmonės aplink jus. Manau, būtų labai kvaila atsisakyti kažko dėl tų, kurie vieną dieną jums gali būti visiškai nebesvarbūs.

Pavyzdžiui, studijų metais turėjau galimybę pagal mainų programą išvykti į Ispaniją. Tačiau manęs neišleido pavydus ir kompleksuotas tuometinis mano vaikinas, sakęs, kad mano išvykimas jam reikštų santykių pabaigą. Kokia višta buvau! Žmogus, kuris tikrai myli ir brangina kitą, niekada nestabdo to kito evoliucijos. Esu tuo tikra. Kitą stabdome tik iš baimės ir savininkiškumo.

Na o jei pradėsite dirbti ne pagal specialybę ir jums tai patiks – jūs viso labo prisijungsite prie gausaus būrio žmonių, dirbančių ne pagal diplomą. Labai daug kas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dirba ne pagal specialybę. Nekalbu apie medikus, astronautus ar kitus, kuriems reikia ypatingų žinių ir ilgų metų mokymosi. Kalbu apie tuos, kurie studijuoti konkrečios specialybės stojo labiau stumiami tėvų ar “geradarių” mokytojų, ar tiesiog sekdami mada (mano kartoj populiariausios specialybės buvo vadybininkai ir teisininkai, po to jų labai daug buvo Darbo biržoje, o dabar tikrai nemažas procentas teisininkų būna nuostatų keitimo dirbtuvėse).

Viskas gerai. Išsilavinimas pats savaime yra puikus dalykas. Tik nereikia jo liguistai sureikšminti ir nereikia tapti savo paties išsilavinimo vergu. Labai daug įdomius darbus dirbančių ir gerai uždirbančių žmonių dirba ne pagal specialybę – tačiau juos visus vienija bendras vardiklis: jie visi IŠDRĮSO išbandyti jėgas kitoje srityje.

Taip pat labai daug žmonių gana ilgai ieškojo TOS srities, kurioje iš tiesų džiaugtųsi jų širdis. Kai kurie jų ieškodami užtruko dešimtmečius. Pati baigiau fotografiją ir niekada nedirbau pagal specialybę. Dirbau idėjų ir tekstų kūrėja, nes tekstai yra didžioji mano aistra nuo ankstyvos vaikystės. Reklamos srityje pradirbau aštuonerius metus ir dabar man nuoširdžiai keista, ką taip ilgai galėjau ten veikti. Vis tik – tai buvo mokymosi dalis. Ilgainiui išmokau į “klaidžiojimus” žiūrėti kaip į kelio atkarpas, kurios, matyt, buvo būtinos.

Šiandien esu trijų knygų autorė, viena jų – “Karavanų lopšinės” – buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, kita – “Atleisk savo šefą” – sukėlė pasipriešinimo neetiškiems darbdaviams bangą, trečia – “Karnavalų mėnuo” – šluojama skaitytojų, turint omeny tradicinius lietuviškos poezijos tiražus. Gyvenu iš kūrybos ir dalinimosi patirtimi, sukaupta kuriant – kūrybinio rašymo, efektyvios ir kūrybiškos komunikacijos bei nuostatų keitimo dirbtuvėse, kurias rengiu įmonėms ir atviroms grupėms įvairiuose Lietuvos miestuose. Man viso labo trisdešimt vieneri, jau trečius metus dirbu sau ir, kaip juokais sakau, Lietuvai. Stengiuosi įkvėpti kuo didesnį ratą žmonių prisiimti atsakomybę tiek už savo gyvenimą, tiek už savo karjerą. Nes žinau, kad tik tada, kai prisiimi atsakomybę už savo realybę, atgauni galią ją kurti.

Manęs niekada nelepino tėvai ar mano gyvenimo žmogus. Absoliučiai viską, ką uždirbau, uždirbau pati. Šiandien galėčiau daug metų mokėti sau atlyginimą net nieko neveikdama. Taip nutiko tik todėl, kad vijausi savo aistrą, o ne uždarbį. Ir nuolat mokiausi – dėl savęs ir dėl tų, su kuriais dirbu, o ne dėl diplomų. Šiandien man nebereikia dirbti pinigams, todėl manęs nebegali stumdyti jokie arogantiški klientai ir pilnatiniai užsakovai. Todėl aš galiu ir toliau daryti tai, kuo tikiu ir kas man įdomu. Galiu toliau mokytis ir kurti.

Kas man padėjo išlipti iš skurdo, kurio man tikrai teko ragauti studijų metais ir kelerius pirmuosius darbo metus?

Visada vertinau darbą – tokį, kokį tuo metu turėjau. Net labiausiai išvargusi ar nusivylusi gebėdavau paklausti savęs „ko dar čia galėčiau išmokti?”

Gerbiau pinigus, tačiau negarbinau jų. Atkreipkite dėmesį, kaip stipriai menkinami ar niekinami pinigai mūsų visuomenėje – jie vadinami “pinigėliais” arba apie juos kalbėti iš viso tabu, daug kas garsiai juos vadina “nešvariais” ar, dar gražiau, “viso blogio šaltiniu”. Mūsų pasąmonė mus tobulai saugo nuo to, ką laikome pavojaus galimybe. Jei žmonės tiesiog liautųsi menkinti save ir niekinti pačius pinigus, jie greičiausiai labai nustebtų. Nes mūsų galimybes kuria mūsų nuostatos, mūsų negalėjimą – lygiai taip pat.

Beje, kiek galėjau, vengdavau skolintis. Ir labai vertinau savarankiškumą bei tobulėjimą – net sunkiausiomis aplinkybėmis. Galiausiai labai aiškiai supratau (labiau derėtų sakyti – praktiškai patyriau) seną ir daugeliui puikiai žinomą, tačiau turbūt mažiau puikiai gyvenime taikomą tiesą: susitvarkius mintis, susitvarko ir gyvenimas.

Nuoširdžiai linkiu kiekvienam, pradedančiam savarankišką kelią, palankiai besiklostančių aplinkybių. Šaunių pakeleivių. Drąsos. Orumo. Smalsumo, kuris yra geras augimo variklis. Vidinės jėgos. Išminties. Darbštumo. Kantrybės. Iliuzijų atsisakymo (nes pinigai uždirbami dirbant, ir jei būtų lengvas būdas praturtėti, visi pasaulyje būtų turtingi, kaip ir visi būtų liekni, jei būtų kažkoks stebuklingas receptas).

Ir dar vienas palinkėjimas – tiesaus stuburo. Tegul jūsų jaunos nugaros niekada nelinksta prieš šykštų, žeminantį, mokesčius slepiantį darbdavį.

Aš tikiu, kad jūsų karta – jauna ir dar nesugadinta – rodys nulinę toleranciją sovietinėms atgyvenoms ir suskiams, lig šiol dėl kelių šimtų eurų gataviems laužyti žmonių likimus. Aš tikiu, kad su jūsų karta šikniai darbaviai išnyks, nes jie egzistuoja tik tol, kol mes su jais taikomės. Su mumis visada elgiamasi tik taip, kaip leidžiame elgtis.

Jei man kas nors duotų jūsų jaunus metus, jūsų energiją, jūsų laiką… ech. Turbūt pakartočiau visas savo klaidas, susijusias su darbu ir uždarbiu, darbo teisių neišmanymu, “paveldėtomis” ir susikurtomis neigiamomis nuostatomis, perdėtu geranoriškumu, beribiu pasitikėjimu žmonėmis tiek darbinantis, tiek ir – jau – juos samdant, visomis blogomis pinigų ir laiko investicijomis. Tokių klaidų esu padariusi už dešimtis tūkstančių eurų. Tačiau iš tiesų – padaryčiau ir vėl kiekvieną jų, kad šiandien žinočiau tai, ką žinau, ir kad jausčiausi taip, kaip jaučiuosi.

Jei galėčiau grįžti laiku atgal ir pasakyti jaunesnei sau tik tris dalykus, jie skambėtų taip:
1) saugok savo laiką nuo jo vagių,
2) saugok savo energiją ir gerą nuotaiką nuo vagių,
3) drąsiai investuok į vertingas žinias, kurias ketini taikyti darbe ir gyvenime.
O visa kita nutiks savaime.

Aš tikiu, kad jūs žinot, jog patys esat savo gyvenimų kūrėjai ir kad jūs tiek dirbsit, tiek vėliau kitiems kursit įdomius, prasmingus, socialiai atsakingus ir puikiai apmokamus darbus. Taip, taip, tai yra įmanoma. Visiškai įmanoma. Jei tik šitai taps jūsų tiesa, o ne “jaunimo nedarbas auga” ar “šioje šalyje nėra vietos tavo specialybės žmonėms.”

Nes mums daug lengviau nutinka tai, kuo tikime.
Tikėkite tuo, kas kuria jūsų gyvenimus ir suteikia jėgos jums patiems.

(Galbūt skambu kiek rūsčiai, tačiau tikrai bus kas pašierina rasotų rožių jums ant sienos, pacituoja Coelho ir pasako, “nusišypsok, ir viskas bus gerai”. Vis tik jei tik sėdėsit besišypsodami Darbo biržoj su rasotom rožėm… na, patys suprantat.)

Gero kelio!


Bookmark the permalink.

Comments are closed.