Pramerkiu akis, ir tiesiai prieš savo veidą, visai greta pagalvės, matau ją, lyg kokią gyvą statulą – be galo patenkintą, sklidiną ramybės, tysančią pusiau gulom, atsukusią man apvalų savo pilvą, nuo malonumo ir išminties primerktomis akimis. Galbūt ir ne storesnė už patį Budą, tačiau tokį rytą – laimingesnė už jį tikrai ne mažiau.
– Mano dzeno mokytoja, – bandydama išlaikyti rimtą miną, pasisveikinu linktelėdama galvą, ir nusišypsau.
Mano dzeno mokytoja tarsi irgi linkteli man, kiek sujudina vieną ant kitos užmestas letenas, ir ima murkti. Klausimas, ar Buda, iškėlęs gėlę virš savo galvos ir nusišypsojęs mokiniams, galėjo būti iškalbingesnis.
Vis tik prisimenu vakar skaitytas mintis, kad pernelyg mėgautis dzadzenu nėra geras ženklas (akivaizdu, kad priešais mane esanti būtybė atvirai mėgaujasi savo praktika, ir dar bando tuo nepadoriu mėgavimusi užkrėsti mane).
Kaip ir nėra labai gerai susitelkti į savo mokytoją, nes dzenas skirtas savęs pažinimui. O aš žiūriu į rainą būtybę ir negaliu ja atsigrožėti. Anoks čia dzadzenas!
Tad nusirąžau, paglostau murkiančią dzeno mokytoją, ir sliuogiu lauk iš lovos, nes šįryt neturiu ką rašyti sapnų dienoraštyje.
Tada prisimenu, kaip vakar, jau po velykinių pietų, gėrėm kavą ir valgėm pyragą pas mano krikšto tėvus ir pusbrolius, ir močiutė staiga pasakė:
– Anksčiau negalėdavau nustygti vienoj vietoj, man reikėdavo daryti tą ir aną vienu metu, jei radijo klausau – tai ir skaitau, jei televizorių žiūriu – tai ir mezgu, o dabar, žiūriu, apsiraminau, išmokau tiesiog klausyti, tiesiog skaityti, arba tiesiog megzti.
– Močiute! – džiugiai sakau. – Tave aplankė dzenas!
Močiutė juokiasi.
Kaip ir galite įtarti, šiuo metu skaitau knygą apie dzeną – “Dzeno protas, pradinuko protas”. Minčių kyla įvairių.
: )
Apskritai keista, kad kai kurios temos grįžta ir gįžta į mano gyvenimą vis naujais pavidalais, lyg iš tiesų judėčiau kažkokia spirale.
Budizmu susidomėjau gana anksti – penkiolikos šešiolikos metų, pradedant Ivanauskaitės “Ištremtu Tibetu” ir netrukus po to atrastu Thich Nhat Hanh, kurio “Pyktį” turbūt įtraukčiau į daugiausia pakeitusių mano skaitytų knygų dvidešimtuką, o gal ir dešimtuką.
Beje, vegetarizmas mano gyvenime buvo atsiradęs dar iki to, tačiau budistinės tiesos man padėjo kiek tvirčiau jaustis anuomet tikrai vegetarams labai atšiauriame pasaulyje – prisiminkit kokius 1999-uosius, jei tuomet jau buvot vegetarai, ir jums viskas paaiškės. Mano giminė manė, kad mane įtraukė kažkokia sekta arba paviliojo krišnaitai, nes gi vienam vaikui negali tiesiog imti ir šauti mintis atsisakyti mėsos. : ) Tikrai jų nekaltinu, pati suprantu, kaip viskas galėjo atrodyti keista. Po šešerių metų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, galiausiai pasidaviau, ir vis tik. Budizmas kadaise buvo viena iš pirmų savarankiškai padėtų, tegul ir labai mažų, plytų mano pasaulėžiūros pamatuose.
Tačiau vėliau atrodė, kad ką skaičiau – tą pamiršau. Jei kas būtų paprašęs papasakot ką nors apie budizmą, būčiau teįstengusi paminėti kelis dalykus. Kad visi kenčiame, tačiau galime mažinti vieni kitų kančią. Kaip ir didinti ją. Kad visi esame susiję. Kad galime ir turime prisiimti atsakomybę ir už kitus, silpnesnius. Kad tolerancija dar nereiškia, jog leisi su tavimi daryti viską – man tai buvo viena labiausiai įstrigusių Thich Nhat Hanh minčių (jei teisingai pamenu, ši buvo jo knygoje “Ramybė su kiekvienu žingsniu”).
Dar po kelerių metų savo kasdienę praktiką papildžiau keturiais nusilenkimais pasaulio šalims, kuriuos – vienaip ar kitaip, su retomis išimtimis – kasryt atlieku jau vienuoliktus metus.
Išgirdau apie nusilenkimus iš vienos astrologės ir, žinoma, norėjau to ar ne, savaip modifikavau. Kiek žinojau, nusilenkimai skirti išsilaisvinti nuo prisirišimų ir daromi tam, kad daugiau nebereikėtų įsikūnyti šioje Žemėje. Aš juos atradau kaip magiškai veikiančią piliulę nuo konfliktų, irzlumo, apatijos, arogancijos ir noro kontroliuoti – tada, kai padarau juos sąžiningai ir susikaupusi. Mano paaiškinimas buvo paprastas: mažiau prisirišimų – mažiau kančios.
Beje, vienuose mokymuose buvau susidūrusi su keliais žmonėmis, kurie keturis nusilenkimus buvo “parsivežę” kiekvienas vis iš kitur – vienas iš Pietų Amerikos indėnų, kitas iš Portugalijos raganių. Pagalvojau, kad tai tiesiog archaiškas ritualas, kurį kiekvienas žemynas, kiekviena kultūra interpretavo savaip.
Įvairius savo gyvenimo etapus mokausi priimti natūraliai, tad vengiu dirbtinai grįžti prie temų. Todėl gana daug metų tie nusilenkimai ir buvo vienintelis budistinis atgarsis, laiko ir erdvės iškreiptas plojimo viena ranka garsas (čia aliuzija į vieną iš koanų).
Ir štai 2013 metų vasarą, per patį liepų žydėjimą, vienui viena buvau sodyboje. Išvažiavau tiesiog pabūt su savimi ir su vasara. Tylėjau ten daugiau nei 100 valandų (gerai jau gerai, iki tikros tylos dar turėjau ir nerašyti FB, bet man buvo taip gera, kad negalėjau nerašyti).
Buvo dieviškos dienos, sklidinos saulės ir kvepiančių liepų kerų. Kas rytą nusileisdavau iš palėpės susisupusi į baltą paklodę ir darydavau savo nusilenkimus žiogais čirpiančioje pievoje ir šiltame vėjyje. Juokais galvojau, kad gyvenu kažkokioj šventykloj, kurioj tiesiog šlovinu esamąjį laiką. Ir iš tiesų gyvenau. Tas dienas iki šiol prisimenu kaip vienas laimingiausių, vienas turtingiausių, vienas šviesiausių savo gyvenimo dienų.
Kai galop supratau, kad būdama viena, ir būdama, kiek įmanoma, tik čia ir dabar, pradėjau mokytis vienu metu daryti tik vieną dalyką. Tiesiog pajutau, kad kai esu panirusi viename procese vienu metu, jis suteikia daug daugiau kaifo. Jei einu – tai einu. Jei semiu iš šulinio vandenį – tai semiu vandenį. Jei neriu į ežerą – tai neriu į ežerą. Jei klausau vėjo – tai klausau vėjo. Jei stebiu atbėgančią liūtį – tai stebiu atbėgančią liūtį. Jei rašau eilėraštį – tai rašau eilėraštį. Jei rūkau (anuomet dar rūkiau) – tai atsisėdu savo mėgstamiausioj vietoj, ant sodybos terasos krašto, nuleidžiu basas pėdas ant žolės, žiūriu į ežerą, ir rūkau. Paprastas cigaretes, jei ką. Nors man tikrai ten buvo taip gera ir aš rašiau tokius ryškiaspalvius tekstus, kad begalė skaitytojų siuntė laiškus, klausdami, ką rūkau ir kaip rasti tą mano sodybą, nes jau tuoj sėda į mašiną ir lėks pas mane.
Che che che che. Pasirodo, mano sodyboje tąsyk tiesiog buvo daug dzeno. Buvimo čia ir dabar, visiškai susitelkus į vieną veiksmą, mažai galvojimo iš anksto, jokių išankstinių nuostatų apie auštančią dieną. Ir nusilenkimai.
Tik vieno veiksmo darymas vienu metu knygoje “Dzeno protas, pradinuko protas” vadinamas tiesiog veiklos apribojimu.
“Dzenas neturi nei apibrėžto siekio, ar tikslo, nei atskiro garbinimo objekto. Tuo jis skiriasi nuo religinių tikėjimų. (…) Jei pratybos turi tam tikrą tikslą, jos ne visada yra tinkamos. (…) Dzenas be jokio tikslo – tai veiklos apribojimas, dėmesio sutelkimas į tai, kas daroma šiuo metu. Užuot prisirišę prie tam tikro objekto, apribokite savo veiklą. Kol protas klaidžios, jums nepavyks savęs išreikšti. O jei savo veiklą apribosite tuo, ką darote dabar, šiuo metu, tada iš tiesų galėsite išreikšti savo tikrąją prigimtį – visuotinę Budos prigimtį. Toks yra mūsų kelias.”
Apie nusilenkimus iš knygos “Dzeno protas, pradinuko protas” taip pat sužinojau kai ką man svarbaus.
“Nusilenkdami atsisakome savęs, kitaip tariant, atsisakome savo dvilypių minčių. Tarp nusilenkimų ir dzadzeno nėra skirtumo. Nusilenkimu įprasta išreikšti pagarbą tam, kuris yra aukštesnis už mus. (…) Kai pamirštame savo dvilypes mintis, viskas tampa mokytoju ir viską galime garbinti. (…) Mokytojas, negalintis nusilenkti mokiniui, negali nusilenkti Budai. O kartais turime nusilenkti šuniui ar katei.”
Aišku, aš tikrai anuomet, sodyboje, visu tuo per daug mėgavausi. Tą tylą prisimenu kaip vieną saldžiausių man nutikusių dalykų (per saldu taip rašyt, nes nemėgstu saldumynų, tačiau geresnio žodžio šią akimirką nesugalvoju). Tą tylą atsimenu kaip vieną didžiausių visiškai netyčia aptiktų lobių. Tą tylą laikau vienu gražiausių pasimatymų su žmogumi, su kuriuo man teks nugyventi visą likusį gyvenimą – pačia savimi. Ir tą tylą laikau vienu magiškiausių savo susitikimų su pasauliu.
Šios knygos rekomendaciją gavau absoliučiai “atsitiktinai”, lyg ir visiškai kitame kontekste, tačiau viena iš svarbiausių mano afirmacijų skamba taip: “Visa reikiama informacija pati mane pasiekia tinkamiausiu metu ir tinkamiausioje vietoje.”
Ir ši knyga labai laiku ir vietoje taip natūraliai suneria kai kurias ankstesnes mano patirtis ant vienos ašies. Lyg mano vaikystėje, griūvant SSSR, toks žaislas – balta plastikinė žąsis, ant kurios kaklo galėdavom sunerti daug spalvotų guminių ratų. Prisimenat?
Ratas po rato.
Patirtis po patirties.
Mano dzeno mokytoja man rašant šį tekstą ilsėjosi batų dėžėje.
Kartais turime nusilenkti katei.