Žinodami, kad kalbos magija domiuosi jau beveik dvidešimt metų, manęs seminarų dalyviai kartais be vilties klausia, ar nepatiriu bambėjimo atkritimų, kaip kiti žmonės.
Nekrėskit juokų. Esu žmogus iš kūno, kraujo ir klaidų. Tad žinoma, kad patiriu atkritimų. Patyriau vieną ir šią savaitę. Antradienį. Pradėjau rypuoti tėčiui į ragelį, kai jis paklausė, kodėl nevažiuoju į sodybą:
– Ai, žinok visai susidrožiau, nuo gegužės pradžios iki dabar teturėjau tik du laisvadienius, viskas, pervargau iki negalėjimo, skauda nugarą, byru į šipulius, nepakelsiu kuprinės…
– Na, bet bėdavojant tai tau tikrai nepagerės, – staiga rėžia man tėtis. – Ilgai dar suksi šitą pačią plokštelę?
OMG, – pagalvojau, ir šimtąją sekundės dalį GAILĖJAUSI, kad tėtis buvo “Efektyvių žinučių dirbtuvėse”, nes NUOŠIRDŽIAI NORĖJAU PAVERKŠLENTI IR SAVĘS PAGAILĖTI.
Tačiau jis juk teisus, kaip kažin ką.
Bėdavojimas tikrai netaiso reikalų.
Baigusi pokalbį, pradėjau krautis kuprinę, ir trečiadienį jau buvau čia, sodyboj. Taip, orai čia galėtų būti šiltesni (“patys jūs blogi,” – atsako oras), taip, norėčiau per dienas turkštis ežere ir degintis pievoj, ką prie +18 daryti yra kiek juokinga, tačiau jei rypuosiu jums varguoliškas rypeles apie lietuvišką vasarą, laipsnių termometras rodys tikrai ne daugiau. Be to, jei būtų šilčiau, man nereikėtų kurtis pečiuko prieš miegą. O dabar žiūrėdama į spragsinčias malkas suriečiau jums tokį vakaro tekstą, kurį parašyti man buvo matyt svarbiau nei įdegti.
O tekstas, parašytas priešais pečiuką, yra apie… malkas.
Viltis ir valia anksčiau ar vėliau įsidega.
Vis pasvarstau, kodėl vieniems žmonėms taip lengva keisti savo įpročius iš destruktyvių į konstruktyvius, o kitiems užtrunka ilgiau. Kodėl vieni tai daro žaismingai, lengvai, su džiaugsmu, o kiti “įsidarbina” ir pradeda mokytis per sukąstus dantis. Kodėl vieni džiaugiasi net mažais laimėjimais, o kiti nemato ir labai didelių. Kas skiria vienus nuo kitų? Vakar kapojau malkas ir staiga man toptelėjo: net įmestos į tą pačią ugnį, malkos įsidega nevienodai. Kiekvienas medis turi istoriją. Vienas iš prigimties dega lengviau, kitas – prasčiau. Vienas medis gerai išdžiovintas, paruoštas žiemai, kitas ką tik nuleistas – dar drėgnas. Malkos malkinės gilumoje ir per liūtį lieka sausos, o tos, kurios sudėtos kraštuose, per liūtį sušlampa.
Gal ir žmonės skiriasi taip pat?
Vieni iš prigimties noriau mokosi.
Kiti noriau būna jaukiai įsitaisę ten, kur jie jau yra.
Vieni iš tiesų sąmoningai renkasi pokyčius į gera.
Kiti jų sąmoningai ar pasąmoningai prisibijo (ne vienas žmogus yra rašęs, kad protu suvokia, jog stabdo save, bijo pagerėjimo, nes yra savaip prisirišęs prie destruktyvių ryšių ir netgi “jaukios” savigailos, kurią laiko savotiška komforto zona).
Vienas pats save paruošia pokyčiams, priima naują informaciją atvirai, tiki savimi.
Kitas eina nusiteikęs “na, ką čia šita mergelka papasakos”, žvelgia skeptiškai, mintyse kartoja, kad keistis jau vėlu.
Vienas jaučiasi vertas pačių geriausių dalykų.
Kitas viduj kovoja su nevertumo jausmu.
Vienas ilgus metus – tyčia ar netyčia – kūrė ištisus neuroninių jungčių žemėlapius, kuriuose statė dėkingumo, šilto ir gražaus žodžio, sąmoningos tylos miestus.
Kitas ilgus metus – tyčia ar ne – kūrė ištisas neuroninių jungčių kebeknes, kuriose tarpo apkalbos, tuščiažodžiavimas, aštri savatikslė kritika, neigimas.
Vienas gyvena palaikančioje, sąmoningoje aplinkoje, kurioje lengva jaustis įkvėptu, lengva keistis, lengva dalintis džiaugsmu.
Kitas darbe ar namuose nuolat susiduria su neigimu, piktais juokeliais ar net patyčiomis, beprasmiais tauškalais, pagiežos žodžiais, dejonėmis ir skundais.
Kas, jei vieni žmonės iš tiesų yra “išdžiūvę” nuo negatyvo? Ar net niekada nebuvo jame sumirkę?
O kiti yra persisunkę juo iš vidaus ir iš išorės? Tad gal norėti, kad po šešių valandų seminaro išdžiūtų daug metų kiaurai smelkęsis negatyvas yra šiek tiek naivu? Nors buvo teigiančių, kad jų antros pusės ar paaugliai vaikai dirbtuvėse pasikeičia ir per tokį trumpą laiką – vis tik esu linkusi manyti, kad tai pavieniai atvejai, ir vengčiau tokio optimizmo sklidimo, nes paskui man ir rašo, „Ilze, tiesą sakant, tikėjausi pamatyti stebuklų auditorijoje”. Stebuklus daro Kašpirovskis ir Satja Sai Baba, prašyčiau norinčius stebuklų kreiptis į juos.
Aš stebuklų nedarau, tačiau kai kurie dalyviai po vienų ar kitų dirbtuvių tikrai rašo tokius laiškus, kad juos pačius galėčiau vadinti stebukladariais. Tik štai neturiu paaiškinimo, kodėl vieniems po mano seminarų “pramuša” labai greitai, per pirmąsias savaites, kai kuriems – per pirmas dienas. Ir kodėl kiti kantriai ir ilgai dirba, tylutėliai taiko prisimintas ar šviežiai gautas žinias, ir tik po pusmečio ar net visų metų parašo man, “Ilze, VEIKIA!!! VEIKIA!!!”
Kadangi tai vyksta su tų pačių dirbtuvių – vykusių vienu laiku, viename mieste, vienoje erdvėje – dalyviais, leidžiu sau daryti išvadą, kad tai priklauso ne nuo dirbtuvių vietos, ne nuo mėnulio dienos, ne nuo paros meto ir ne nuo manęs. Kalbos magija veikia, tačiau skiriasi veikiančiųjų jėga.
Ir ji priklauso tik nuo pačių dalyvių.
Tad tegaliu pasveikinti visus, kurie kantriau užsiima kalbos magija ir dalinasi gera patirtimi. Ne sykį sulaukiau laiškų, kad geri pavyzdžiai įkvepia ir užkrečia. Žmonės dažniausiai rašo laiškus ir dėkoja po to, kai paskelbiu vieną ar kitą laišką ar ištrauką iš kitų dalyvių atsiliepimų. Ne viena moteris rašė, kad tiesiog “kopijuoja” geriausias istorijas, perkelia pateiktus sprendimus į savo gyvenimą. Esu tikra, kad tai kur kas naudingiau, nei bausti save už klaidas, engti save už nepasisekimus ar telktis į didėjantį kontrastą tarp sąmoningėjančio savo vidaus ir sąmoningumo stokojančios išorės.
Xerox’ui kartais reikia daugiau laiko. Galbūt Xerox’as mus netgi savaip tikrina? Kiti autoriai tai vadina “vėluojančiu atspindžiu veidrodyje”. Ir vis tik – gal būtent tada, kai pasiduodame, dar už dienos ar net pusvalandžio, būtų pasirodęs mūsų pageidaujamas atspindys?
Iš savo labai nelengvos asmeninės patirties pasakysiu tokį dalyką. Man asmeniškai prireikė gero pusmečio tam, ką kai kurie dirbtuvių ir eksperimento dalyviai susikuria vos per devynias savaites ar dar greičiau. Galbūt buvau bloga malka?
Taip, buvau bloga malka. Buvau labai šlapia mediena, kiaurai perdrėkusi negatyvu – ir iš vidaus, ir iš išorės. Buvau malka iš gana negatyviomis nuostatomis gyvenančios giminės. Mano savarankiško gyvenimo pradžia buvo rūsti ir sudėtinga, gyvenau nuolatiniame stygiuje – matyt, tiesiog įpratau bambėti ir verkšlenti, man tai buvo socializacijos dalis ir netgi laisvalaikio leidimo būdas. Mano galvoje buvo ištisa raizgalynė destruktyvios kalbos neuroninių jungčių – tokia paini ir tokia tanki, kokią man dabar labai sunku įsivaizduoti.
Tačiau turiu jums gerą žinią. Žmonės keičiasi. O drėgnos malkos išdžiūsta.
Ir kuo daugiau žmonių “išdžiovinsime” nuo negatyvo aplink save – tuo lengviau degsime gyvenimo ugnimi, net jei patys netyčia vėl sušlapsime negatyvo liūtyje, – kaip kad aš peršlapau iš nuovargio, ir kaip kad mane užvakar „išdžiovino” tėtis.
Tikrai noriu padrąsinti tuos, kuriems einasi sunkiau. Patikėkit, man prisiminus savo pradžią, norisi pasakyti: tokios šlapios malkos, kokia buvau aš, man dar neteko sutikti. Taip kad pirmyn.
: )
Linkiu gero įsidegimo ir gero degimo. Esu tikra, kad iš tiesų gerai įsidegusi sąmoningumo šviesa nebeužgęsta niekada. O jei kada ir nori prigesti, ją vėl įžiebia kažkas, tuo metu esantis šalia.
Ačiū, tėti.
Ačiū, kalbos magija.
Birželio 12 d. vakaras