Kaip aš pirmąsyk skridau lėktuvu, arba kūrybinio rašymo pamoka


Na va, pirmą sykį gyvenime skridau lėktuvu. Ir baisu, ir žavu kažkaip buvo viduj. Maniau, kad sėdėsiu prie lango. Atėjau, ir pasirodo, mano vieta ne prie paprasto lango, o prie atsarginio išėjimo (kuris irgi su langu). Stiuardesė kažką angliškai man sakė, nesupratau, nes labai jaudinausi ir nelabai moku angliškai, bet rodė į šituos paveikslėlius. Iš pradžių pamaniau, kad turiu tik pažiūrėt šiuos nurodymus. Bet kai jos pačios ėmė lėktuve dėtis ir pūsti gelbėjimosi liemenes, atseit imituodamos gelbėjimąsi, ir vėl kažką pasakė apie tą mano atsarginį išėjimą, pagalvojau, reikia ir man padaryt ko paveikslėliuose prašoma, kaip ir jos kad mieruojasi tas liemenes pagal paveiksliukus. Na ir padariau viską, kaip čia buvo parodyta. Nuleidau, numečiau, atidariau, patraukiau, išmečiau į lauką.

Nesupratau, ko visi taip pyko, nes tikrai padariau kaip parodyta, pagal eiliškumą.

Tada mus visus kažkodėl persodino į kitą lėktuvą. Burnojo labai žmonės, sakė vėluosim. Kitam lėktuve man jau nieko nereikėjo daryt ir atidarinėt, čia mane pasodino prie paprasto langelio ir jį uždarė tokiom kaip ir žaliuzikėm, tik iš apačios užtraukiamom. Parodė „nu nu nu” su pirštu, kad neatidarinėčiau. Išskridom.

Po kiek laiko nueinu į tualetą. Tualetas lėktuve tai kai spinta, nėr kur apsisukt. Nu bet vis tiek užsidariau. Aš intravertė, čia tiek nepažįstamų žmonių, visi kai silkės suštabeliuoti, norėjau kiek pabūt viena. Galvojau gal FB ten ramiai panaršysiu, bet ko tai WiFi silpnokai tam lėktuve traukė. Staiga žiūriu tūlike – peleninė! Apsidžiaugiau, o, parūkysiu civilizuotai, galvoju. Nesupratau, ko visi paskui taip pyko, rėkė. Gesintuvais tik mojuoja – oi, oi. Gal ten buvo koks sveikuolių lėktuvas? Taigi ne salone rūkiau, o tam skirtoj vietoj, kur aiškiai parodyta. Nesuprantu, ko čia pykti.

Na ir netrukus lėktuvas ėmė leistis. Žinojau iš pasakojimų, kad nusileidus reikia ploti. O aš paprastai, kai man patinka spektaklis ar koncertas, tai ploju atsistojusi. Na o čia galvoju, reikia anksčiau pradėti ploti, dar nenusileidus. Biškį aš per aukšta, o per žmones tarp eilių bruktis nenorėjau, tai atsistojau susikuprojusi, bet jau plojau tai iš peties. Nesvarbu, kad viena plojau. Vienas, sako, lauke ne karys. Bet vis tiek plojimai juk skambėjo. Tik stiuardesės ir vėl labai pyko, rėkė, pasodino atgal, prisegė ir ilgai dar neleido atsistot.

Iš esmės visai geri įspūdžiai iš to pirmojo skrydžio.

Tik kažkaip daugiau pozityvo žmonėse norėtųsi.

– – – – – – – –

Ką tik skaitėte tekstą, sukurtą atliekant vieną iš autorinių mano kūrybinio rašymo pratimų.
Daugiau apie kūrybinį rašymą ir kūrybinį mąstymą – jau greitai.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.