Apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius


Tai, kad karts nuo karto užmetu akį į mėnulio kalendorių, nereiškia, kad drauge trinu krištolinį rutulį, kalbu išnykusiomis kalbomis, dūdele groju kobrų lizdui miegamajame po baldakimu ir ryju kardus, kai neturiu ką veikti. Mėnulio kalendorius taip pat nereiškia, kad garaže greta motociklo esu priparkavusi reaktyvinę savo šluotą.

Šaltinis: NASA.

 

Man mėnulio kalendorius tėra vienas iš instrumentų planuoti kai kuriems dalykams, va ir viskas. Juo remiuosi (daugiau mažiau) jau keturiolika metų. Taip, prisipažįstu, pirmieji keleri metai buvo gana fanatiški, kai aš kiek liguistai, bukai klioviausi rekomendacijomis, tačiau dabar atsižvelgdama į šį kalendorių planuoju viso labo svarbiausius mėnesio įvykius, susitikimus, o visa kita palieku natūraliai tėkmei.

Maža to, per šitiek metų sutikau tikrai užtektinai visiškai sveikų, normaliai funkcionuojančių žmonių, kurie remiasi mėnulio kalendoriumi – tarp jų buvo ir sodininkų, ir daržininkų, ir žvejų, ir netgi verslininkių. Nė vienas jų taip pat netrynė krištolinių rutulių ir negrojo kobroms dūdelėmis, taip kad gal nebijokime to mėnulio kalendoriaus, o jei įdomu, pabandykim kokį įsigyti ir prisijaukinti.

: )

Man priimtina evoliucinė astrologija, leidžianti sužinoti tendencijas, potencialus, grėsmes ir sėkmės galimybes, ir vis tik paliekanti gyvenimo vairą žmogaus rankose. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip galima savo gyvenimą – kuris tikrai neturės antro dublio – patikėti kokiai klastingai tetai, aiškinančiai, kad tik ji viena geriausiai žino, kada, ką, kaip mums daryti ir ko nedaryti. Tokia astrologija vadinama fatalistine ir ji, įtariu, skirta tik itin nesavarankiškiems, sprendimų priimti negebantiems žmonėms, norintiems, kad atsakomybę už jų gyvenimus prisiimtų mįslinga dama kitapus kortų stalelio.

Šįsyk su tais, kurie yra linkę prisiimti atsakomybę ir patys kurti savus gyvenimus (tik dar neturi mėnulio kalendoriaus), pasidalinsiu šio savaitgalio aktualijomis. Kur buvęs, kur nebuvęs, sliūkino sliūkino ir atsliūkino balandžio mėnesio mėnulio užtemimas, vyksiantis šį šeštadienį ir piką pasieksiantis apie 15 val. Vilniaus laiku. Kitaip tariant, tekstas bus apie užtemimą, kosminį PMS’ą ir iliuzijų priešnuodžius.

Užtemimą juokais vadinu tarpplanetiniu PMS’u. Tuomet (kelias dienas iki jo ir kelias po jo, o kartais ir kelias savaites) iš tiesų viskas kiek irzliau, niūriau, atrodo, kad visuomenėje daugiau įtampos, žmonės dirglesni. Būna labai gražių išimčių, ir vis tik tendencijas pastebiu tokias.

Turbūt pamenat, kad neseniai (kovo 20 d.) vyko ir saulės užtemimas.

Jei tarp šių dviejų tarpplanetinių PMS’ų jautėtės silpniau, jei norėjosi daugiau ilsėtis, mažiau bendrauti, mažiau dirbti, daugiau miegoti, būti tykumoje, persirinkti mintis – aš sakyčiau, kad taip jautėtės ne vieni. Anąsyk specialiai perklausiau tiek draugus, tiek atsitiktinai sutiktus žmones (tarkime, taksi vairuotojus) – visi vienaip ar kitaip buvo pastebėję, kad savaitė iki saulės užtemimo buvo sudėtinga, kad stigo jėgų, norėjosi daugiau laiko praleisti namuose ar net lovoje. Vairuojantys žmonės teigė, kad eismo dalyviai dažniau elgėsi neadekvačiai, lyg apduję.

Užtemimai veikia visą gamtą (prisiminkit tas islandiškas vištas, kurios tepė slides „miegoti” vidury dienos), užtemimai veikia ir žmogų. Sakoma, kad astrologinis užtemimų fonas lieka ne vienai dienai po jau įvykusio fakto.

Kiekvienąsyk užtemimas išryškina kažkokią konkrečią temą, nelygu, kokiame ženkle jis vyksta ir kokie kiti faktoriai dalyvauja. Aš manau, kad geriau iš anksto žinoti užtemimo temą ir ją šiek tiek apmąstyti, padirbti su ja, jeigu ji yra svarbi šiuo metu. Anąsyk, anot Palmiros Kelertienės sudaryto kalendoriaus, užtemimo tema buvo neprisirišimas.

Man neprisirišimo tema buvo tikrai svarbi ir jaučiu, kad užtemimo jėgą tąsyk panaudojau tinkamai. Iš tiesų gyvenu turėdama su kiekvienais metais vis mažiau lūkesčių, ir iš praktikos pasakysiu – kuo mažiau lūkesčių, tuo mažiau nusivylimų.

Beje, tai nereiškia, kad svajonės nesipildo. Svajonės (jos prašytųsi atskiros temos), kaip teigia daugybė autorių, pildosi kur kas lengviau, kai jos ir yra – tiesiog svajonės: lengvos, gyvos, paleistos į Visatą su džiaugsmu. Nesipildo idealizacijos – kai svajonė tampa kaprizu, užgaida, kai mes isteriškai imame trepsėti koja, rodyti Visatai špygas ir aiškinti jai, kad „arba dabar ir taip, kaip noriu aš, arba nežaidžiu iš viso!”

Visata mums irgi gali parodyti didįjį pirštą, tik ne visi apie tai susimąsto.

Viena moteris, kai „Efektyvių žinučių dirbtuvėse” visai spontaniškai palietėm šią, svajonių ir idealizacijų, temą, paskui rašė laiške, kad jai atsivėrė akys ir būtent suvokimas, kad didžiausia jos gyvenimo svajonė buvo tapusi kaprizu, leido jai pergalvoti savo elgesį, atsisakyti reikalavimų, ir… per tris savaites tas noras išsipildė. O tai buvo tikrai labai didelis noras.

Oi, bet jau labai nukrypau. : )

Šįsyk užtemimo tema, kaip savo kalendoriuje rašo Palmira, yra „Ylos maiše nepaslėpsi”. Taigi, jei turim ką slėpti, aš siūlyčiau, vėlgi, ne drebėti kaip drebulėms vėjyje, o perklausti savęs – kaip man čia taip susiklostė? Kur ir kada nusižengiau sau ir savo vertybėms, kada atsirado tas dvilypumas? Iš ko jis kilo? Iš tinginystės? Iš baimės? Gal iš godumo?

Kada praradau ryšį su savo vidiniu balsu, kad įsivėliau į dvilypą situaciją? Kaip galėjau nuo to apsisaugoti? Ką kitaip daryčiau kitąsyk?

Man labai artima mintis, kad karmą pakeisti gali tik ją sukūręs žmogus – tuomet, kai suvokia situacijų priežastis ir ima jas sąmoningai keisti. Jokia sukta tetulė su krištoliniu rutuliu, jokia pažemintu seksualiu balsu kalbanti būrėja kortomis, joks pusnuogis šamanas, šokinėjantis aplink, klykaujantis paukščių balsais ir duodantis mums patraukti suktinės, už jokius pasaulio pinigus nepakeis mūsų karmos, jei mūsų pačių galvose neįvyks lemtingas klik. Jei patys nesuvoksim, kaip sukūrėm tai, ką sukūrėm, kad galėtume kurti kitokius dalykus.

Ball

Jei kažkas vis tik labai labai nori trinti krištolinį rutulį, jį galima rasti ir Ebay. Šaltinis: http://thumbs1.ebaystatic.com/d/l225/m/mnE0Hz8f4nIwBp4CpdkVsiw.jpg

Ir manau, kad užtemimai yra tinkamas metas savotiškam detektyvui: pažvelgę į konkretaus užtemimo tendencijas, galime imti ir skirti šiek tiek laiko temai, jei ji mums svarbi, nes, kaip jau rašiau anksčiau, užtemimas, jei jis vyksta per jaunatį, labai sustiprina tendencijas, įtvirtina jas kur kas ilgesniam laikui, o jei užtemimas vyksta ne per jaunatį – jis vis tiek prideda papildomos jėgos galimiems pokyčiams. Kokie tie pokyčiai bus, vis tik labiausiai priklauso nuo mūsų.

Taip, aš suprantu, kad kartais patogiau ir saugiau tikėti, kad esame apgailėtini šapeliai, blaškomi galingoje kalnų upėje, bet come on. Ar taip ir ketiname visą gyvenimą blaškytis vėtomi ir mėtomi? Todėl ir kviečiu naudotis astrologiniu fonu kaip tam tikra paties gyvenimo padovanojama proga skirti laiko apsidairyti ir pamąstyti, o pastebėjus iliuzijas – sąmoningai jas sklaidyti.

Anksčiau, supratusi, kad apsigavau, labai niršdavau, o dabar tiesiog dėkoju už tai, kad matau situacijas ir žmones tokius, kokie jie yra, ir jų elgesį tokį, koks jis yra. Daugelis mūsų, tyčia ar ne, esame linkę prikurti: mes prikuriame paslėptų prasmių, prikuriame kažko tarp eilučių, įdedame į kito lūpas ir akis tai, ką norėtume matyti ir girdėti, o tai, ko nenorėtume matyti ir girdėti, sugebame praleisti pro akis ir ausis.

Vis tik turbūt, jei gebėtume į tokias situacijas žvelgti ne asmeniškai, o iš savotiško paukščio skrydžio, pripažintume, kad iliuzijos – tai saldžiai troškus naivumas, lyg karštą vasaros dieną užeiti į šiltnamį, aklinai užsidaryti, ir prisismilkyti ten kokių pigių smilkalų. Na, gal ir įdomu būtų vieną sykį pabandyti. Tačiau anksčiau ar vėliau lindint šilumoj ir dūmuose turbūt pasidarys bloga.

Man atsisakyti iliuzijų – tai išeiti iš to troškaus šiltnamio į lauką, įkvėpti gryno oro ir pažiūrėti, koks čia iš tiesų horizontas ir į kurią čia pusę noriu (ir galiu) eiti.

Tai aš tiesiog jaučiu didelį dėkingumą, jei ima ir išsisklaido kažkokia mano iliuzija. Geriau dabar, nei po pusmečio, metų ar, juoba, dešimtmečio. Kuo mažiau iliuzijų – tuo daugiau lengvumo būnant čia ir dabar. Nes mes iš tiesų visada esame tik čia ir dabar, o iliuzijos paprastai mus iš esamojo laiko pavagia.

Tad linkiu žavių atradimų, susivokimų lengvumo ir gražaus savaitgalio.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.