Apie savaitę be patyčių


Vertinu šią iniciatyvą, nors liūdnai manau, kad dabartinei Lietuvai „Savaitė be patyčių“ – lyg zuikio ašara tokiame kontekste, kur žymiausi šalies žmonės atvirai dergiasi vienas iš kito, patyčios tampa norma, trendu, kietumo ženklu, ir tuo tarpu mokyklose tyliai iš gyvenimo traukiasi tų norma tapusių patyčių neatlaikę vaikai.

Turiu įtarimą, kad Lietuvai reiktų visus metus paskelbti sąmoningo žodžio ar atsakingo žodžio metais, visus metus kalbėti apie tai, kad vienui vienas žodis iš tiesų gali baigti kito žmogaus gyvenimą – lygiai kaip ir sugrąžinti kitą žmogų į jį.

Juk buvo skaitymo metai, buvo dar kažkokie metai. Ar jausti atsakomybę už kiekvieną savo tariamą ir rašomą žodį yra mažiau svarbu, nei skaityti knygas?
Galbūt tikrai? Gal aš kažko šioje keistoje planetoje tiesiog nesuprantu.

Vis tik kol (ir jei) užaugsime iki ilgų sąmoningo žodžio metų, išreikškime solidarumą „Savaitei be patyčių“.

1604787_1000121946685416_2750509781766787059_n

Jei jūsų vaikai susiduria su patyčiomis ar yra jų liudininkai, būkite budrūs. Jau yra tėvų, po „Efektyvių žinučių dirbtuvių“ pakeitusių vaikų mokyklas, nes kai žmonės suvokia, jog svarbus absoliučiai kiekvienas mus ir mūsų vaikus pasiekiantis žodis – jie nebegali leisti tų pačių dalykų, kuriuos leido dar vakar.

Žodžiai, pasiekiantys vaiką, itin svarbūs – kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje žmogaus smegenys dirba kitokiu dažniu, nei suaugusio, mažas ir kiek ūgtelėjęs žmogus yra nepalyginamai pagavesnis, imlesnis visai jį paliečiančiai informacijai, ji klodas po klodo sėda giliai giliai į pasąmonę visam likusiam gyvenimui, lemia be galo daug automatinės elgsenos, spontaniškų reakcijų, ir jei ta pasąmonėn nusėdusi informacija yra destruktyvi – tai kaip žmogus galės gyventi konstruktyvų gyvenimą? Tokį rinktis jis galės tik sąmoningai ėmęsis keistis vaikystėje „įdiegtas“ programas.

Aš manau, kur kas lengviau apsaugoti vaiką ir paauglį nuo tokių programų kaip „nevykėlė“, „durnė“, „tešlius“, „lochas“, nei paskui tokias programas bandyti išinstaliuoti iš savo galvos.

Pati mokykloje buvau abiejose barikadų pusėse – ir tyčiojausi, ir buvau patyčių taikinys. Tad šią savaitę norėčiau visiems priminti, kad žodžiai yra patys taikliausi, patys galingiausi instrumentai. Kaip skalpelis. Juo galima išpjauti auglį. Tačiau juo taip pat galima nužudyti.

Esu tikra, kad sąmoningėjant visuomenei, bręstant mūsų sociumui, vis daugiau žmonių suvokia, koks galingas instrumentas yra kasdienė mūsų kalba ir vis daugiau žmonių renkasi savo žodžiu ne griauti kitų likimus, o padėti juos kurti.

O iš silpnesnių tyčiojasi – sakau iš asmeninės patirties, prisimindama save šeštoje klasėje – tik lūzeriai. Tie, kurie savo viduj yra menki, silpni ir šlykštūs. Ir pargriauti dar silpnesnį yra vienintelis jų kietumo įrodymas. Užjauskime tokius žmones, tačiau priminsiu dzenbudistų vienuolio Thích Nhất Hạnh mintį – tolerancija dar nereiškia, kad leisi su tavimi daryti viską.

Tolerancija dar nereiškia, kad leisi ir su kitu daryti viską. Ir jei patyčias patiria ne jūsų vaikas, o jo klasės draugas, tačiau jo tėvai pernelyg užsiėmę pinigų kalimu ar buteliu, prisiimkite atsakomybę už mažą žmogų. Juk jūs norėtumėt, kad kažkas pasirūpintų jūsų vaiku, jei jūsų nebūtų šalia.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.