Apie frazes, kuriančias darbą arba… bedarbystę


„Ilzės dirbtuvės“ po seminarų dažnai sulaukia įdomių laiškų apie tai, kaip „Efektyvių žinučių dirbtuvių“ dalyviai eksperimentuoja su savo kalba. Kartais kyla gerų klausimų. Dalinuosi savo atsakymu vienai seminaro dalyvei – galbūt tai bus įdomu toms ir tiems, kurie „ilsisi tarp dviejų darbų“, arba, kaip dažniau sakoma, „ieško naujo darbo“, „ieško svajonių darbo“, ar, dar geriau, „desperatiškai ieško bet kokio darbo“, „nes verkiant reikia užsidirbti pinigėlių“. (Siūlyčiau visad perklausti savęs, ar tai, ką sakome, tarnauja mums ir kuria tokį mūsų savivaizdį, kuris mums patinka, ar, priešingai, savo žodžiais buriame nepasitikėjimą gyvenimo vyksmu, menkavertiškumą ir paniką.)

Čia publikuosiu savo atsakymą į jos užklausimą, ką galima būtų sakyti giminėms, kurie nuolat klausia, kaip jai sekasi ieškoti naujo darbo.

Ši dalyvė, nesulaukusi atsakymo pirmąjį kartą, atsiuntė antrąjį laišką. Aš laiške jai padėkojau už iniciatyvą, tačiau kadangi sulaukiu tikrai grandiozinio laiškų srauto, čia priminsiu, kad atsakyti į visus laiškus – tikrai už mano fizinių ir techninių galimybių ribų.

Taigi, mano atsakymas į antrąjį dalyvės užklausimą – ką sakyti giminėms, kurie nuolat klausia, kaip jai sekasi ieškoti naujo darbo – kadangi ji pradėjo nuo to, kad „turbūt neturėjote laiko atsakyti į mano laišką“, aš irgi pradedu nuo to:

„Labas, X,

dėkoju už iniciatyvą ir drąsą priminti apie neatsakytą klausimą. Iš tiesų vien šioje el. pašto dėžutėje gaunu šimtus laiškų per savaitę, kitoje – dešimtis; viena mano kolegė (atsakinga tik už vienas – mažesnes – dirbtuves) gauna vidutiniškai 40 laiškų per dieną, FB laiškų dėžutes palieku netikrintas nuo vasario pradžios. Tad – taip, atsakyti į visus mano gaunamus laiškus galėtų tik antžmogis. 🙂
Tačiau kadangi primenate, priimu tai kaip ženklą, kad Jums tai tikrai svarbu.

Pasidalinsiu savo įspūdžiu iš praktikos, kurį tiek prieš tai, tiek paskui tiesiogiai ir per aplinkui patvirtino įvairūs autoriai ir lektoriai. Xerox’as atspausdina jausmą. Norėjimą, ieškojimą, siekimą, stengimąsi, ilgėjimąsi, gailėjimą, „arimą“, persistengimą, maldavimą, prašymą, siūlymąsi, piršimą, – taip pat.

Aš pamenu savo bedarbystės periodą, tačiau nuo pat pirmos dienos kategoriškai atsisakiau vadinti save bedarbe. Sakiau – aš esu laisvai samdoma idėjų ir tekstų kūrėja. Tai visiškai kitokia žinutė, ir apima visiškai kitoks jausmas, ištarus tokius žodžius. Pavadinti save bedarbe man būtų reiškę užsikalti save į grabelį ir užsikasti po pernykščiais lapais – agentūra, aprašyta knygoje „Atleisk savo šefą“, turėjo gabumų pažeminti, prigąsdinti, demotyvuoti žmones dar iki atsisveikindama su jais, ir aš vengiau kaltis tą paskutinį vinį į karstą. Ir – gyvenimas parodė – labai gerai padariau. Didžiausia mano gyvenimo duobė tapo džiugiausių dalykų pradžia.

Tuomet jau ne tik intuityviai jaučiau, bet ir žinojau, kad „ieškau darbo, ieškau naujų klientų“ išsipildytų kaip dar aršesnis ieškojimas. Apie frazių „svajonių darbas“ ir „svajonių vyras“ pavojus taip pat užsimenu „Efektyvių žinučių dirbtuvėse“: svajonė dažnam yra tai, kas ir liks tik svajone. O juk taip smagu dirbti TIKRĄ, smagų darbą, už kurį mokama TIKRAIS pinigais, o po to tikro darbo smagu vakarieniauti su TIKRU vyru, o ne įsivaizduojamu, ir namo pareiti susikibus už rankų su tikru vyru, ir t.t.

Tad netekusi darbo (kas šiaip jau patenka į daugiausia streso keliančių gyvenimo nutikimų penketuką) rinkausi žodžius labai atsargiai, vengiau kraštutinio pozityvumo ir tiesiog sakiau, „esu atvira įdomiems pasiūlymams, esu atvira vertingam bendradarbiavimui, tyrinėju rinką, stebiu naujai atsiveriančias galimybes, kuriuosi sąlygas dirbti freelance režimu“.

Greta to tyliai dirbau su labai konkrečiomis afirmacijomis, tik priminsiu, kad afirmacijos yra skirtos darbui su savimi ir jei jomis bylojame draugams (tarkim, neturėdami darbo bičiuliams kartojam, „dirbu įdomų, prasmingą darbą ir gaunu 2000 eurų atlyginimą“) – draugai gali susirūpinti mūsų sveikata.
: )

Iš tiesų griežtai sijojant žodžius ir labai griežtai vengiant savigailos per pirmas savaites tiek nauji, įdomūs klientai mane susirado patys, tiek visiškai nauji projektai pakvietė prisijungti patys (tarkime, tas pats kūrybinio ugdymo projektas, ir kiti vėliau).

Kaip dar sprendžiu situacijas, kai iš tiesų kažko ieškau, tačiau nenoriu užsižaisti ieškojimuose – sakau „aš esu pakeliui“.

Kadaise, aną žiemą, kai „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ buvo mažytis seminaras, dar niekad nevykęs atvirai, EŽD pusę metų vežiojau po Lietuvos mokyklas ir dovanojau mokytojams. Pradėjo sklisti atsiliepimai, mokytojos kituose miestuose dalinosi įspūdžiu su Vilniuje dirbančiomis dukromis, skaitančiomis mano FB tekstus, stiprėjo laiškų srautas iš skaitytojų ir vis daugiau žmonių ėmė reikalauti atvirų dirbtuvių. Ir aš iš pradžių dejavau, kad „surengčiau, bet neturiu kur tas dirbtuves daryti, konferencijų salės man per didelės, man reiktų mažytės jaukios vietos, ieškau vietos, ieškau vietos, ieškau vietos…“

Tada vėl prisiminiau Xerox’ą, perklausiau savęs, ką verčiausia į jį dėti, ir pradėjau naudoti tokią afirmaciją: „aš esu pakeliui į dirbtuvių vietą“. Po kelių dienų ėjau Vilniuje, Žvėryne, tyliai mintyse pakartojau tą afirmaciją, tada „netikėtai“ prisiminiau, kad visai čia pat – kitoj gatvės pusėj – dirba mano pažįstama, ji čia turi knygyną, ir aš užsukau pas ją į svečius be jokios progos – tiesiog pasilabinti. Užeinu – o knygyne taip gera, taip jauku (jis ir vadinosi „Jauku“), ir staiga klausiu jos:
– O gal Tu man leistum čia surengti dirbtuves?
Ji sako:
– Su džiaugsmu!

Štai taip paprasta, laisva pasąmonei duota užduotis lengvai įsikūnija kasdienybėje.

Tokių pavyzdžių iš mano ir dirbtuvių dalyvių praktikos – labai daug.
Manau, „Esu pakeliui į…“ yra gana gera afirmacijos pradžia, tačiau tikiu, kad Jūs galite sugalvoti dar geresnę.

Man labai patiko, kad parašėt, jog esat tikinti. Aš pati esu tikinti ir čia priminsiu, kad išankstinė padėka už dalykus, kurių norime, laikoma viena galingiausių praktikų. Galbūt galima būtų susikurti maldą, atvesiančią Jus į Jūsų naująjį darbą? Iš anksto dėkojant už tai, kad esate vedama jo link, kad visos aplinkybės dėliojasi palankiai, kad sutinkate Jums padedančius žmones?

Iš tiesų palinkėsiu, kad Jūsų darbas Jus surastų, ir kad jame galėtumėt realizuoti didingiausias ir kilniausias savo sielos užmačias.
: )

Ilzė

PS. Galbūt Jums pravers – esu parengusi du tekstus ir artimu metu publikuosiu trečiąjį, jie visi – apie tai, kas man itin padėjo netekus darbo:
http://ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-galia/apie-tai-kas-man-padejo-jaustis-geriau-po-darbo-netekties-i-dalis/
http://ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-galia/apie-tai-kas-man-padejo-jaustis-geriau-po-darbo-netekties-ii-dalis/

****

Citatos pabaiga. Ir dar trumpai apie laiškus, į kuriuos ne visada galiu ir ne visada noriu atsakyti.

Labai didelę tokių laiškų dalį sudaro klausimai, „kada kitos dirbtuvės“ – maloniai primenu, kad absoliučiai visos datos, kai jos galutinai patvirtinamos, yra skelbiamos tiek čia, mano FB, tiek dirbtuvių puslapyje http://ilzes-dirbtuves.lt.

Rašyti man asmeniškai arba mano kolegėms Sabinai ir Astai bei nuolat klausti to paties – na, tikrai galite, tačiau prisipažinsiu jums, kad tai suryja tikrai daug mūsų energijos ir laiko, o prasmės tame – maža. Jei datų neskelbėme – reiškia, jos vis dar derinamos. Aš ir šią darbo dieną pradėjau nuo to, kad dėliojau rudens ir žiemos užsiėmimų datas. Kai datas turėsiu – jas tikrai paskelbsiu. Viešai. Nes taip greičiau.

Ir kitas niuansas: antras pagal dažnumą klausiančių-prašančių laiškų tipas yra noras konsultuotis asmeniškai, tartis, spręstis kažkokius vidinius dalykus, kartais – itin skausmingus, itin gilius; dažnai norima permesti atsakomybę man („Ilze, ką man daryti? Ilze, nuspręskite už mane“ – primenu, kad tokio tipo klausimas iš viso yra laikomas karmos delegavimu, nes karmą prisiima tas, kuris tampa sprendimo autoriumi; jūs esate savo gyvenimų kūrėjai ir aš siekiu priminti apie atsakomybę už tai, ką vadiname likimu, o ne pasiūlyti progą darsyk ją nusimesti).

Dėl konsultacijų: vėl priminsiu – aš nesu psichoterapeutė, nesu psichologė, aš nekonsultuoju asmeniškai, nes tai tiesiog išeina už mano kompetencijos ribų. Jei galiu kažkuo pasidalinti, papasakoti, kas vienoj ar kitoj situacijoj buvo vertinga ir pasiteisino man pačiai – aš tai padarau. Dirbtuvėse, savo FB tekstuose arba savo tinklaraštyje. O ieškantiems nemokamų asmeninių konsultacijų, galiu rekomenduoti Adlerio institutą: esu girdėjusi labai gerų atsiliepimų apie ten besimokančius konsultantus, ir jie gali konsultuoti nemokamai: http://www.ipi.lt.

Galbūt čia skambu griežtokai, tačiau pastebėjau, kad ankstesniais metais iš noro padėti pridarydavau daugiau bėdos, nei naudos. Jei gyvenime kyla rimtų iššūkių, reikalinga profesionalų pagalba – ją primygtinai ir rekomenduoju. Iš prigimties esu minkšto būdo, manimi (bent jau buvo) lengva manipuliuoti ir jau ne sykį buvau įsivėlusi į ilgas „pagalbos diskusijas“ su, kaip vėliau paaiškėjo, absoliučiai neadekvačiais asmenimis. Tai man iš šalies pamatyti leido tik aukščiausio lygio supervizija. Kad išvengčiau tokių scenarijų ateityje, su kiekvienu mėnesiu brėžiu vis griežtesnes atsakomybių ribas.

Drauge noriu nuoširdžiai padėkoti rašantiems ne „įdarbinančius“ laiškus – už grįžtamąjį ryšį, kuris padeda auginti dirbtuves ir įkvėpti kitus – net niekad dirbtuvių neaplankysiančius žmones – atsakingiau rinktis žodžius pašnekesiuose su kitais ar pačiais savimi.

Žmonės, kurie dalinasi patirtimi, įspūdžiais, asmeninėmis įžvalgomis, savais laimėjimais, man yra labai labai brangus variklis. Jie išeina iš „ego“ ribų ir tampa įkvepiančiais pavyzdžiais kitiems.

Nuoširdžiai dėkoju jiems už tai, kad jie įkvepia ir mane pačią – naujiems darbams, naujiems tekstams, naujiems sumanymams.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.