Knyga „Iš Vasarvidžio vados“ rašė pati save ištisus septynerius metus, vesdama mane brangiausiomis vietomis – vaikystės kaimo takais. Sakytumei, laikas poezijai nebuvo palankus: žmoniją ir rinkas supurtė pandemija, baigiantis jai, netolies prasidėjo karas, o ir mano pačios gyvenimas virto partizaniniu karu su instituciniais monstrais. Augant geopolitinei įtampai ir didėjant suirutei kartais atrodė, kad man ne tik daugiau nebegims eilėraščiai – spėliodavau, kad nuolatinėje įtampoje gyvenantiems skaitytojams poezijos ir nebereikia. Tačiau jos reikėjo man.
Kiekvienas šviesos spindulys, krentantis tarp medžių lapų ar pievos žiedų, skaidrino mintis. Jaunatys, pilnatys, delčios, virš tvenkinio besižiebiančios žvaigždės, perseidų liūtys, dieviška aušra, kai virš ežero tumulais ridinėjasi rūkas, ir lyg raudona putino uoga išsirpęs saulėlydis – toks pats, kokį mano proseneliai regėdavo ant savo kalvelės, prieš sovietams atimant iš jų namus, – visa tai nuolat kėlė dvasią, pildė širdį – – ir virto tekstais.
Tyrinėdama natūralias pievas, paežeres, jaunuolynus ir pelkes, pajutau, kad Gamta yra poezija, rašoma pačios Žemės tūkstančius, milijonus metų. Tik mūsų pasirinkimas, pastebėti ir skaityti šią magišką gamtinę knygą, ar ne. Naujausios mano poezijos knygos „Iš Vasarvidžio vados“ rašymas sekant gyvūnų ir paukščių pėdsakais ne tik leido sąmoningiau išgyventi gražiausias akimirkas pievose, paupiuose ir miškuose: eilėraščių rašymas padėjo geriau suprasti, ką Gamta reiškia ne tik man, bet ir gyvūnui, paukščiui, net moliuskui. Ir kaip svarbu ja rūpintis.
Šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje natūralios pievos yra viena sparčiausiai nykstančių buveinių, o drauge su jomis pritrenkiančiais tempais nyksta ir pievose perintys sparnuočiai, tokie kaip vieversys ir griežlė. Ornitologai teigia, kad griežlių per ketvirtį amžiaus sumažėjo net 85%. Jei toliau taip, jų tiesiog neliks.
Tačiau kasmet vis atidžiau saugodama natūralias pievas nuo agresyvaus pjovimo, prieš kelerius metus išgirdau griežlę: ne tik pirmąsyk sodyboje, bet ir pirmąsyk gyvenime. Ji griežė pievoje visai mano kiemo pakrašty, beprotiškoje žiedų ir vaistažolių jūroje, kuri palikta ramybėje atsikūrė čia pat, mano kieme. Atsikūrė natūrali pieva – atsikūrė ir nykstančios griežlės namai.
Žinau, kad dalindamasi savo sodybos istorijomis, į natūralias pievas pažvelgti naujomis akimis ir labiau jas branginti įkvėpiau ne vieną skaitytoją. Laikau tai vienu didžiausių pokyčių, kuriuos galėjau inspiruoti. Galbūt jau kitąmet Lietuvoje bus truputį daugiau griežlių? O pati savo akimis regėdama, kaip už švelnesnę pievos priežiūrą atsidėkoja Gamta, prieš kelias vasaras išmokau šienauti žolę dalgiu. Taip galiu išsaugoti dar daugiau retųjų gegužraibių.
Įvyko ir kitokių stebuklų. Mums su vyru pagavus brakonierius ir sustabdžius bebrų žudymą, vėliau ne kartą teko plaukioti tvenkinyje drauge su bebrais, o sykį pasisekė pamatyti, kaip bebro patelė vandenyje žaidžia su jaunikliu – jie atrodė visai kaip dūkstantys šunyčiai.
Ręsdami savo trobeles bei užtvankas, bebrai ėmė keisti ir gamtinę aplinką. Jau kitąmet čia ėmė aidėti Raudonosios knygos varliagyvių – raudonpilvių kūmučių – giesmės, taip pat akivaizdžiai pagausėjo gervių ir garnių.
Galiausiai, šlapiose pievose pasigirdo ligi tol negirdėtas pupsėjimas, ir man pagaliau pavyko – taip pat pirmąsyk gyvenime – pamatyti lietuviškų balų stebuklą: mėlynas varles, kurios tokią spalvą įgauna tik savo tuoktuvių metu.
Natūralu, kad, regėdama tiek gamtinių stebuklų, naujausią savo poezijos knygą „Iš Vasarvidžio vados“ dedikavau būtent Gamtai ir gyvūnams: tiek tematiškai, tiek vizualiai, tiek ir knygos pelną nusprendžiau skirti gamtosaugai.
Dar knygai nepasirodžius, „įsivaikinau“ kelis našlaičiais likusius drambliukus Kenijoje. Ten jie bus užauginti ir sugrąžinti į laukinius savo namus: taip prirakintų dramblių liūdesį pakeitė jausmas, kad dėl šių gyvūnų bent kažką nuveikiau.
Matydama kasmetes varliagyvių žūtis Lietuvos keliuose, parengiau edukaciją apie varliagyvių apsaugą migracijos metu ir pasirūpinau platesniu šios temos nušvietimu. O neviltį dėl iš miestų ujamų – o kartais net ir gyvų užmūrijamų – čiurlių pakeičiau viltimi, nupirkusi specialių inkilų šiems ypatingiems paukščiams.
Tada supratau, kad ši knyga mokė mane ieškoti ne tik gražiausių akimirkų, bet ir sprendimų Gamtos labui. Taip įgudau tuščią piktinimąsi ar geliantį liūdesį keisti veikimu, o neviltį – viltimi.
Knygai rašant paskutines savo eilutes, vėsų ir lietingą 2025-ųjų birželį, mažajame tvenkinyje guviai plaukioja bebras, o pro pravirą langą pasigirsta purpianti slanka – paukštis slapukas. Temstant bebras ima linksmai pliaukšėti uodega per vandenį, o šiaurėje, staiga atsivėrusioje debesų properšoje, netikėtai sušvinta spindintys sidabriškieji debesys. Tai aukščiausiame atmosferos sluoksnyje, mezosferoje, susiformuojantys debesys, kuriuos pamatyti galime tik vasarą, birželį ir liepą. Sidabrišką, nežemišką šių retų debesų švytėjimą sukuria nepaprastai mažuose – nanometriniuose – ledo kristaluose žėrinti išsklaidyta Saulės šviesa, besimainančiomis gyvsidabro kraujagyslėmis pulsuojanti virš Žemės net naktį.
Juk sakiau: šviesa prisilietusi permaino viską.
Mums tereikia tai pastebėti.
To ir linkiu,
Ilzė