Yra tokia tarsi ezoterinė, tarsi psichologinė (išties ir tokia, ir tokia) taisyklė: kol dirbame tik dėl pinigų, jų teturime išlikimui: stogui virš galvos, maistui, būtiniausioms išlaidoms, lizingo įmokoms pasidengti, gal dar atostogoms kartą per metus. Ir viskas.
O kai liaujamės dirbti dėl pačių pinigų (nesakau, kad tai paprasta), stipriai keičiame paties gyvenimo kryptį. Dažnai iš principo keičiasi mūsų karjera ir pajamos. (Jos, nors skamba paradoksaliai, atsisakius vergauti „pinigėliams”, dažniausiai auga.)
Šiandien turbūt dažnesnė nei įprasta darbo netektis – daug kam nemalonus supurtymas (žinau ir iš asmeninės patirties: darbo netektis priskiriama vienam didžiausių stresorių gyvenime).
Tačiau drauge tai tiesiog neeilinė proga. Imti ir paklausti savęs:
– O kokia mano darbo prasmė?
– O ką aš NORIU dirbti?
– Ką noriu duoti kitiems?
– Ką noriu sukurti?
– Kaip noriu keisti, gerinti kitų žmonių gyvenimus?
– Kokį darbą svajoju dirbti? (Ar vėl noriu tik „darbelio”, kur reikia tik „atsėdėti” ir už tai mokama „algelė”?)
Tai ten gi galima amebą pasodinti, arba robotą, abu „atsėdės”. Tu, žmogau, gal turi didesnių dovanų? Išnaudok jas.
Gyvendami „nuo algos iki algos”, ir vis tik, tą „algelę” nuolat gaudami (kaip toj liūdnoj karikatūroj, lyg vargšas asilėlis matydami ją lyg morką kybančią priekyje, dar vieno „atkentėto” mėnesio gale), turime turėti nepaprastai aukštą sąmoningumą, kad galėtume sau užduoti tokį klausimą:
– Kokį darbą aš NORIU dirbti?
Ne kokį dirbti „reikia”, ne koks „tėvams patiktų”, ne kokiu „mano mokytojai didžiuotųsi”, ne „giminės džiaugtųsi”, ne „būtų perspektyvu”, o:
– KOKĮ DARBĄ AŠ NORIU DIRBTI?
Sunku „lygioj vietoj” šito paklausti savęs, žinau.
Aš tokio sąmoningumo neturėjau.
Todėl gyvenimas turėjo su trenksmu išspirti mane iš tuometinės vadinamosios „komforto zonos” (užburto „darbelio” – „algelės” rato), kad pradėčiau sau tokius klausimus kelti.
Tačiau šiandien esu labai dėkinga už anuos spyrius. Jei ne jie, aš veikiausiai toliau vegetuočiau ankstesniame darbe, kurčiau reklaminius tekstus pagal užsakymą, o po darbo dienos nebeįstengčiau parašyti nė sakinio sau; arba gal būčiau pagiežinga kultūrininkė, amžinai pikta ant geriau žinomų ir daugiau uždirbančių žmonių; turbūt bet kuriuo atveju būčiau sugnidėjusi, savęs nerealizavusi bobelė, kurios didžiausias „džiaugsmas” turbūt būtų rašinėti piktus komentarus FB, pretenzingai kudakuoti apie kitų kūrybą ir „kovoti” teisuoliškas kovas…
Žodžiu, ačiū gyvenimui už darbų netektis laiku ir vietoj.
Tada buvo nemalonu, tačiau ilgalaikėj perspektyvoj – labai vertinga.
Kodėl? Nes tai atveria erdvę naujiems dalykams:
✓ pradėjau rašyti ir leisti knygas, kokias noriu rašyti ir leisti,
✓ ėmiausi rengti kūrybinio rašymo ir konstruktyvesnės komunikacijos dirbtuves,
✓ pradėjau daug ir intensyviai rašyti mane dominančiomis (o ne man primestomis) temomis,
✓ mano prenumeratorių skaičius išaugo iki keliasdešimt tūkstančių žmonių, nors nesu „influencerė”,
✓ gyvai, savo seminaruose, konferencijose ir susitikimuose su skaitytojais, esu stovėjusi prieš daugiau 13 000 žmonių: klausiausi jų istorijų, atsakinėjau į jų klausimus, juokiausi ir kartais verkiau drauge su jais,
✓ savo darbų grafiką jau daug metų dėliojuosi pati,
✓ imuosi tik to, kuo tikiu ir kas man atrodo svarbu (ir būna, apsišaunu; bet neklysta tas, kas nieko nedaro),
✓ savo dieną galiu pradėti nuo to, ką labiausiai mėgstu – rašymo,
✓ neturiu atitikti jokių kažkieno keliamų reikalavimų, siekti kažkieno primestų tikslų, „įtikti” skaitytojams, skirti savo energiją temoms, kurios man visiškai neįdomios; kaip kūrėja, esu labai laisva kurti tai, kas įdomu ir prasminga man pačiai.
Nieko iš to nebūčiau susikūrusi, jei būčiau likusi užkeiktame rate „darbelis” – „algelė”.
Tad galbūt:
GYVENIMAS ŽINO, KADA MUS IŠSPIRTI, KAD KAŽKUR NUSKRISTUME
Greta pasitikėjimo gyvenimu ir intuityvaus vedimo, keisdama veiklos sritį labai daug (man anuomet) investavau į žinias, savo sprendimų „pasitikrinimą” su labiau patyrusių ir ilgiau gyvenančių žmonių patirtimis.
Labiausiai man asmeniškai pasiteisinusius dalykus, kuriuos galiu kažkaip pagrįsti, svarbiausius lūžio taškus, įžvalgas sudėjau į nuotolinį kursą – Nuostatų keitimo praktiką.
Kažkam ji gali būti visiškai nenaudinga, kažkam kažkiek naudinga, kažkam net labai – kaip bus, prognozuoti negaliu, nes nežinau, su kokiu „bagažu” žmogus ateina, kaip gerai jis mato savo paties minčių struktūras, kaip lengvai atpažįsta savo ketinimus, kaip tiksliai jam sekasi įžodinti jaučiamus dalykus.
Viešus tekstus visad stengiuos rašyti tokius, kad būtų naudinga ir nedalyvaujantiems mano kursuose. Vakar su asmeninėm iliustracijom atsakiau į vieną laišką, kodėl verta ir kada NEverta dirbti su savimi, praradus darbą. Pagalvojau, galbūt mano atsakymai bus naudingi ir kažkam iš jūsų? Nes taip, iš tiesų svarbu pasižiūrėti į savo vidų, ir vis tik – drauge svarbu įsivertinti, kaip jaučiamės, ar tai nebus perteklinis dalykas, ir taip tvarkantis su didžiuliu stresu.
Taip pat įdedu nuorodų, kuriose esu detaliai surašiusi, kas man pačiai labiausiai padėjo po darbo netekties: kaip mėgstu, „punktais”.
****
„Sveiki, Ilze ir Ilzės komanda, dalyvauti NKP kurse labai noriu ir turiu daug entuziazmo. Dalyvavau EŽD, kuris atvėrė man akis, pagerino savijautą ir atnešė daug kitų pozityvių pokyčių. Prirašyti galėčiau labai daug ;).
Tačiau prieš pradedant NKP noriu pasitikslinti keletą dalykų, vien tam, kad mano lūkesčiai nebūtų iškelti per daug aukštai.
Visų pirma, šiuo metu „ilsiuosi tarp darbų” (karantino pasėkmės), žiūriu į tai kaip į galimybę susidėlioti taškus ant „i” iš kokių veiklų nuoširdžiai noriu užsidirbti. Tad, iš čia man kyla du klausimai.
1. Jei didžiąją laiko dalį praleidžiu namuose viena, bendraudama tik su šeima, ar galėsiu efektyviai taikyti NKP metodus? Dirbant su EŽD esu pastebėjus, kad dalį metodų reikia taikyti bendraujant su kitais ar ypač būnant darbinėje aplinkoje. Tad, kiek nerimauju, ar galėsiu pritaikyti metodus „sedėdama namuose”?
2. Kadangi dar vis ieškau atsakymų kuo noriu būti, ką noriu veikti – ar bus tikslinga atlikti NKP? Skaitydama aprašymą galvojau, kad tai kaip tik man, nes turiu daug susikūrusi nuostatų, kad negaliu to ar ano ir taip atsisakau savo svajonių.. Bet toliau gilinantis į NKP aprašymą kiek pasimečiau… Tad, ar bus viskas OK, jei aš noriu kurso metu padėti sau išsigryninti ką iš tiesų aš noriu veikti ir iš ko užsidirbti pinigų?
Tikiuosiu rasite laiko atsakyti į mano klausimus. Iš anksto labai dėkoju!!!
Saulėti linkėjimai,
X”
****
Mano atsakymai:
„Labas, X, dėkui už puikius klausimus, atsakau sukeitusi klausimų eiliškumą:
2) Visad stengiuos, kad kiti žmonės nespaustų savęs su tuo „kuo noriu būti, ką noriu veikti”. Tame spaudime labai sunkiai ateina atsakymai. Savęs pažinimas, savo aistros radimas, savo talentų pastebėjimas ir auginimas yra procesas. Jei turite didžiulį reikalavimą sau (ar kursui), kad visi taškai ant i turi atsirasti spragtelėjus pirštais – bus sunku. Tačiau jei dalyvavote EŽD eksperimente, ir dar taip sėkmingai, – turbūt esate pajutusi, kad tai procesas. Ir tas procesas tęsiasi ne vieną mėnesį, tai tęstinis „projektas”, o pajutę kažkurių pasirinkimų naudą, tuos pasirinkimus „nešamės” per gyvenimą ir toliau, be prievartos prieš save.
Būtent taip stengiuosi konstruoti visus savo kursus – kviesdama pajusti tų pasirinkimų svarbą, naudą.
Dirbant su ribojančiomis nuostatomis, atpažįstant jas ir sąmoningai veikiant nepaisant jų, iš tiesų lengviau išbandyti daugiau dalykų, lengviau nuo „galvoju, kad man patiktų tas ir anas” pereiti prie „tyrinėju, ar man patinka tas ar anas”. Kitaip tariant: nuo įsivaizdavimų prie veiksmų.
Tačiau svarbu sau „avansu” leisti ir nežinoti, ir klysti, ir išbandyti tas sritis, kurios galbūt visiškai „neprilips”.
Tarkim, per praėjusią recesiją buvau dalimi etato įsidarbinusi vadybininke, kodėl – detaliai pasakoju kurse. Tai irgi buvo „savęs ieškojimo” dalis. :))) Prilipti labai neprilipo, tačiau padėjo atrasti apie save vieną labai svarbų dalyką. Ir daugiau niekada gyvenime nebekartoti šito – nebandyti būti vadybininke. Tai buvo klaida ja būti ar ne? Manau, tai buvo proceso dalis. Tarsi ir labai neįdomi, nyki, neprasminga, o vis tik iš laiko perspektyvos žvelgiant – labai daug man davusi proceso dalis. Suvokimą per patirtį. Suvokimą, kurio nebūčiau „nusipirkusi” su jokiu seminaru ar self-help’o knyga.
Manau, Nuostatų keitimo praktika labiausiai skirta tokiems žmonėms – norintiems ieškoti, bandyti, patirti ir patiems suvokti, išjausti (o ne „gauti receptą”).
Jeigu Jūsų ekspektacijos yra „gauti receptą”, tada jos tikrai bus apviltos.
1) Taip, didžiąją dalį pratimų turbūt net geriau atlikti esant ramiai namuose ar kažkur kitur, bet ne darbinėje aplinkoje. Tarkime, pasigilinti į savo negatyvias nuostatas, į savo baimes – darbe (bent jau daugelyje darbų) turbūt net nelabai būtų tam erdvės. Atsakyti sau į klausimynų klausimus sąžiningai, neskubant, nemeluojant sau – tikrai užtrunka, ir tai daug geriau daryti saugioje, savoje erdvėje.
Tarkime, viename pratimų kviesiu peržiūrėti ir susitvarkyti CV, parašyti motyvacinį laišką (tegul ir tik į menamą poziciją), tyrinėsime, kaip tas motyvacinis išeina vienu atveju, kaip kitu. Bus kitų siūlymų peržvelgti su profesija ar veikla susijusius dalykus, kurie yra „ilgai grojantys”. Tad tokius dalykus „ilsintis tarp dviejų darbų” nuveikti išties naudinga, nes įsukus naujiems darbams, paprastai jau „nebėra kada”.
Maža to, turbūt būtent prieš ieškant naujo darbo yra sveika sau susiformuluoti, ko būtent ieškom – bent jau šiame etape. O kuo tiksliau suformuluojam, tuo sėkmingiau paskui randam:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/kaip-pasidovanoti-nauja-darba/
Tačiau taip pat bus pratimų, kurie galės likti ateičiai, naujai pozicijai.
Iš tiesų man sunku „per laišką”, nematant ir nejaučiant žmogaus, pasakyti, ar jam verta dalyvauti.
Čia tam tikromis gairėmis gali tapti kitų žmonių patirtys šiame kurse – jos parodo galimybes, ką gali nuveikti, ką gali pakeisti žmogus, dirbdamas su savo nuostatomis:
– apie pokyčius be prievartos prieš save,
– apie nuolatinį savęs išdalinimą kitiems,
– apie kūrybiškumą vaduojantis iš skolų,
– apie gebėjimą paleisti, kad kažkas ateitų,
– apie sėkmę be „brukimosi alkūnėmis”.
Vis tik – jei kyla klausimų, galbūt dabar ne metas, galbūt tai „ne Jūsų grupė” (kaip aš juokais sakau – tačiau iš tiesų yra žmonių, kurie registruojasi 17 sykių, ir visad netelpa, nespėja ar paskutinę minutę kažkas užstringa, kol jie galop sulaukia SAVO grupės).
O gal intuityviai jaučiate, kad šiuo metu neturite papildomos energijos vidiniam darbui.
Darbas su savimi visada yra „imlus” energijai. Jis duoda milžinišką grąžą, tačiau kad jį dirbtume, turime turėti „iš ko”. Tai viena priežasčių, kodėl gana griežtai rekomenduoju būti baigus EŽD eksperimentą dar prieš NKP ir JP: nes EŽD eksperimentas daugeliui žmonių sugrąžina kasdien negatyvui „praradinėjamą” energiją.
Tą dabartinį vidinį savo resursą, vidinį ketinimą galite įsivertinti tik Jūs pati.
Nes kai tas vidinis ketinimas stiprus, kai resursas yra – žmogui paprastai nekyla klausimų, ypač, jei jis gavo juntamos naudos iš ankstesnių mano kursų.”
****
Ir po kelių minučių prisiminiau, kad kai ką pamiršau:
„PPS. Svarbiausia atidėjau pabaigai, ir tada pamiršau. 🙂
O tai man atrodo tikrai svarbu.
Aš pati pačius didžiausius negatyvių vidinių programų „hack’us” atlikau būtent „ilsėdamasi tarp dviejų darbų”.
Pirmas etapas buvo netekus darbo žeminančiomis aplinkybėmis, patyrus mobingą ir grasinimus, 2012-ųjų pavasarį, vasarą.
Antras etapas jau mylimoj reklamos agentūroj, pasikeitus labai mėgtam ir gerbtam vadovui į mano negerbiamą ir nemėgstamą vadovybę, ir išėjus „į niekur”.
Nors tada jutau didelį spaudimą iš aplinkos (vyro, močiutės, kitų svarbių žmonių), ką dabar darysiu, ką dabar veiksiu, leidau sau „savęs paieškot”, nors ir labai nemėgstu tos frazės. Ir tai man fantastiškai atsipirko.
Pasidavusi spaudimui gal būčiau skubotai vėl bėgusi ieškoti tokio pat darbo. O davusi sau laiko ir pradėjusi daryti tik tai, kuo tikiu, ir tik tai, kas man atrodo svarbu, visai netyčia sukūriau savo dirbtuves, kurios per tuos pirmuosius metus jau sulaukė tūkstančių žmonių.
Ilsėtis tarp dviejų darbų (kai pasižiūrim toliau netikrumo, baimės, nevilties) yra iš principo nuostabu.
Tai labai reta proga daugelio mūsų gyvenimuose: išdrįsti pagalvoti apie kažką visiškai nauja, netikėta.”
****
Ir dar kelios nuorodos tiems, kurie galbūt pirmą sykį gyvenime neteko darbo – kas netekus darbo labiausiai padėjo man:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-tai-kas-man-padejo-jaustis-geriau-po-darbo-netekties-i-dalis/
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/apie-tai-kas-man-padejo-jaustis-geriau-po-darbo-netekties-ii-dalis/
Kas nutiko – jau nutiko.
Dabar svarbiausia, ką su tuo padarysime.
Didžiausi praradimai gali tapti svarbiausiais atradimais.