Susipažinkite: Kutas ir Arklių slėnis


Susipažinkite: Kutas. Iš pradžių pristatysiu liūdnai, o tada daug linksmiau ir su intriga.

Kutas – ponis, „atitarnavęs“ vaikų linksmintoju. Mažasis arkliukas lyg koks smagus negendantis prietaisas nešiodavo vaikus, plūstančius pramogauti konvejeriu. Tik štai, ponis nėra prietaisas. Jam, greičiausiai, nebuvo labai smagu. Ir tokie „prietaisai“, deja, nėra negendantys. Pasijodinėjimai – kas vaikams gal tebuvo smagi pramoga, o tėveliams gal tik malonus atokvėpis – iškreipė Kuto stuburą, suluošino mažąjį arkliuką. Galbūt dėl ilgų metų streso, atsirado metabolinė liga. Kutui dėl to kaupiasi riebalai (nors man jis atrodo tiesiog tvirtai sudėtas vyrutis).

Jei pasilinksminimų parkuose ir visokiuose „mini zoo“ gebėtume pamatyti ne vien „linksmą“ kadrą, kur kažkas žvengia ant ponio, ne vien mažytį fragmentą, o visą gyvūno istoriją, nuo-iki, ir jo laukiančią senatvę, galbūt rečiau pramogautume gyvūnų sąskaita. Galbūt dažniau pasvertume, ar pusvalandis „nekaltos“ pramogos, tokios kaip pasijodinėjimas poniu ar selfis ant jo, yra vertas skausmingos gyvūno senatvės, nualinto kūno ir puokštės ligų, kimbančių kaip varnalėšos į uodegą. Kai dvidešimt metų liūdnai kinkuoji tam, kad kažkas „maloniai“ praleistų laiką – ir niekas tavęs nepaklausė, ar nori šito.

Kutui šiandien 21-eri. Po ilgų „tarnystės“ metų, vos daugiau nei metus Arklių slėnis​ yra Kuto namai. Čia jis ganosi laisvas ir leidžia laiką taip, kaip nori. Be jokių dirbtinių stresų ir jokio išnaudojimo. Niekas čia ant jo nesodina vaikų, neriša jo „žmonėms fotografuotis“, nejodo besiselfindamas. Čia Kutas daro, ką sumano, tada, kai sumano, taip, kaip sumano.

Sunkus buvęs gyvenimas ir ligos Kutui netrukdo būti „prie chebros“ didelių arklių draugijoje. Man net buvo kilusi mintis, kad gal jis nė nesupranta, kad pats nėra visai „tikras“ arklys – ganosi drauge su visais, vaikštinėja drauge su visais, uostinėjasi, glaustosi galva.

(Taip, Olga man ką tik patvirtino: arkliai nejaučia ūgių skirtumų ir neskirsto savęs į ponius ir žirgus, storus ir lieknus – svarbiausia jiems sielos grožis.)

Netrukdo nei ankstesnis sunkus gyvenimas, nei antsvoris, nei ligos Kutui ne tik būti „prie chebros“, bet ir puoselėti platonišką meilę vienai dailiai kumelaitei, Lakajai. Arklių slėnio žmonės man sakė, Lakajai ta Kuto meilė truputį „buvus nebuvus“. Stebėjau, kaip Lakaja išdidžiai žengia per žoles didinga savo povyza, kaip Kutas tursena jai pavymui, ir pasakiau:
– Tai ji lyg kokia žvaigždė, o Kutas toks… jos followeris?
Visi juokėmės. Galbūt followeris, bet laimingas followeris. Laisvas ir džiugus.

Taip. Ūgių skirtumas meilei ne kliūtis. Meilei kliūtis gali būti įsitikinimas, kad iš prigimties vienas prastesnis už kitą.

Tačiau Arklių slėnyje šito nėra. Čia gyvūnai – visai kaip žmonės – patys kuria savo gyvenimus, savo ryšius ir savo dienas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.