Susipažinkite: Arklių slėnis ir Fuksė


Vakar buvo viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų. Pažindinausi su gyvūnais, kuriuos lig šiol stebėdavau tik iš toli (be vieno karto, kai teko sėdėti balne). Užgriuvo įspūdžių lavina: buvau ir uostoma, ir baksnojama, ir sekama, ir apiprunkšta, ir truputį numintu botu; buvo apčiaumoti mano rankogaliai ir kuprinė, nulaižytos rankos ir aprupšnotos milžiniškomis stipriomis lūpomis; buvau švelniai stumdoma, kai čia ir dabar TURĖJAU pakasyti šoną, bet kaip kokia nesusipratėlė pati NESUSIPRATAU, kad TURIU kasyti; čia, pasirodo, visai kaip su katėmis. 🙂 Porąsyk buvo truputį baisu (gyvūnų dydžio, nenuspėjamumo), tačiau vyraujantys jausmai buvo atradimas, nuostaba, šiluma, draugiškumas, džiaugsmas, taika, laisvė, bičiulystė. Vienai dienai – tai labai daug naujų pažinčių, daug emocijų, daug netikėtumų, labai daug naujos informacijos, daug juoko ir, neišvengiamai, truputis tramdomų ašarų.
 
Sunku sutalpinti į žodžius jausmą, kai matai kaimenę žirgų, kurie paima ir eina drauge pasivaikščioti, ir „kalbasi“ tarpusavyje pasižvingaudami per kalniuką, o paskui atšuoliuoja atsigerti – smėlėti, ką tik palaimingai išsivartę smėlyje, ir visi stoja į eilę prie žmogaus, kad būtų pakasyti (o kai kurie nesulaukę eilės ima stumdytis galingais šonais). Gavau net pridėjusi ausį prie žirgo šono paklausyti, kas dedasi tokio dydžio gyvūno pilve.
– Ten visas alaus fabrikas! – nusijuokė savanorė Olga.
Tikrai: kliuksi, burzgia, kunkuliuoja… o tada pasigirsta ilgas ilgas, drūtas, smagus pirstelėjimas, kuris reiškia, kad žirgui viskas gerai – virškina. 🙂
 
Toks štai buvo mano penktadienis, kai nuo pat ryto išvykau susipažinti su Arklių slėnio žmonėmis, ir žirgais, ir poniais, ir pievomis, ir medžiais, ir visomis laisvės ir prasmės ganyklomis, kaip jie patys tai vadina. Na, kaip tai vadina patys žirgai, tikrai nežinau. 🙂 Tačiau iš jų elgsenos galima spėti, kad jie pasirašytų po tokiu pavadinimu – OK, gal ne pasirašytų, tiesiog uždėtų tai patvirtinantį laimingos pasagos antspaudą. 🙂
 
Tačiau greta džiaugsmo ir vilties, buvo ir kitokių natų.


 
Nuotraukoje – aš ir Fuksė. Kumelė, iškentusi itin daug žmogaus žiaurumo, 19 metų „tarnavusi“ tokios „nekaltos“ pramogos kaip jojimas įrankiu Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre, vėliau neaiškiomis aplinkybėmis patekusi į blogų žmonių rankas ir jau visiškai išsekinta ten.
 
Fuksę visai neseniai išpirko jos likimu susirūpinę žmonės, tačiau sunkios įgytos fizinės ligos ir psichinės traumos reikalauja ypatingo dėmesio ir pastangų – kasdien.
 
Kai Olga nuėmė gūnią (tai toks žirgų ploščius), dengusią Fuksės kūną, man pasidarė silpna nuo jos liesumo.
Taip sutapo, kad kai atvykau, buvo gilesnė krizė ir Fuksei labai skaudėjo – taip, kad ji net negalėjo pasilenkti atsigerti vandens. (Tada buvo pagirdyta iš specialiai atnešto kibiriuko.)
 
Tačiau nepaisant skausmo, Fuksė vis tiek sutiko, kad pakasyčiau jai kaklą. Ir, atrodė, jai tai netgi patiko. Ji tada ėmė tiesiog dėti man galvą ant peties ir stipriai, stipriai glaustis.
 
Kalbėjomės (su žmonėmis, ne arkliais 🙂 ), kad būtų sveika visus tuos smarkuolius, kurie prisidėjo prie tokio Fuksės nustekenimo per tiek metų, atvežti ir palikti vieną dieną (tik vieną dieną) rūpintis Fukse nuo ryto iki vakaro. Kad jie galėtų savo akimis matyti, kiek skausmo ir kančios susikaupia žirgo kūne per ilgus „tarnystės“ metus, ir kiek fizinių bei emocinių pastangų reikia prižiūrinčiam žmogui, kad taip nualintas žirgas pasijustų nors truputį geriau.
 
Aš labai labai noriu ir linkiu, kad Fuksė atsigautų, ir kad kitąsyk pamatyčiau ją sveikesnę, labiau atsipalaidavusią, linksmesnę ir judančią jau daug laisviau. Šiandien man gimė idėja, ką konkretaus galėčiau padaryti dėl Fuksės sveikimo, ir tikiu, kad tai išsipildys. Tikiu, kad galėsiu pasidalinti geromis žiniomis ir džiugesniu Fuksės kadru jau greitai. O iš to, su kokia jėga ji glaudėsi prie manęs, jaučiu, kad ji ir pati dar turi užtektinai vidinių jėgų sveikti ir užtektinai noro kabintis į pagaliau laisvą savo gyvenimą.
 
Čia šiuo metu gyvena keturiolika vienaip ar kitaip panašaus likimo arklių, tik visi kiti yra gerokai atsigavę, atsipalaidavę, akivaizdžiai „valdo situaciją“, ir patys sprendžia, čia jiems įdomus žmogus atvažiavo, ar nelabai. (Ne visiems pasirodžiau verta susipažinti 🙂 tačiau kai kuriems visai patikau; na bent jau turėjau LABAI DAUG kasyti, tai manau buvau savaip naudinga.)
 
Arklių slėnis įsikūręs vos 30 km nuo Vilniaus, Dūkštose. Galite juos aplankyti šeštadieniais, susitarę dėl laiko iš anksto.
 
Tik aš įspėju – sąlygos čia tikrai kuklios, ir apsirengti bei apsiauti jums reikės labai šiltai. Damos su brangiais paltais, dizainerių rankinėmis ir aukštakulniais gali patirti šiokių tokių sunkumų. 😀 Aš esu šalčmirė, tad man puiki apranga buvo grybavimo striukė, du termo megztukai ir paprasti džinsai. Tik botai pasirodė jau per šaltas apavas tokiam metų laikui.
 
Jei nenorite ar negalite čia atvažiuoti, galite prisidėti prie tokių žirgų gerovės kūrimo daiktais, jų – reikalingų – sąrašas nurodytas skiltyje „Padėk arkliams“:
 
Galite surengti netradicinį „team-building’ą“ (kad ir kaip nemėgčiau šio žodžio), ir su savo įmone ar organizacija vietoje „veržlių motyvacinių mokymų“ tiesiog atvykti pasidarbuoti gryname ore, pagelbėti savanoriams fiziniu darbu ir pažinti savo kolegas tokioje – labai nekasdienėje – aplinkoje. Papildoma pora rankų čia tikrai visada turės ką veikti. Lygiai taip pat geri strategai, komunikacijos specialistai ir kiti savų sričių profesionalai gali pagelbėti Arklių slėniui idėjomis, kaip sėkmingiau keisti žmonių požiūrį į žirgus, jų dabartinį vaidmenį mūsų pasaulyje ir jų prigimtines teises.
 
Taip pat galite tiesiog paaukoti savo puodelį kavos su pyragu ar vakarienę restorane – tai yra kelis ar keliasdešimt eurų kitokiam žirgų gyvenimui.
 
(Žinau, kad daug žmonių šykšti aukoti net galėdami, tačiau aš iš asmeninės patirties sakau: kuo dosniau dalinamės, tuo dosnesnis mums tampa pats gyvenimas. Aš nuo senų laikų aukoju, kiek galiu, dažniausiai – būtent gyvūnams; ir nuo tada, kai pradėjau aukoti, man pačiai niekada ir nieko nėra pritrūkę.)
 
Kviečiu ir tiesiog pabūti su mintimi, kad kitas gyvūnas – žirgas, ponis, karvė, ožka, višta, kalakutas, šermuonėlis, lapė, audinė – yra ne daiktas, ne išteklis, ne priemonė, o visų pirma kita gyva būtybė. Kuri taip pat jaučia skausmą ir džiaugsmą, taip pat ieško laimės (pagal savo gyvūnišką laimės supratimą), taip pat prisiriša, ilgisi, išdykauja, žaidžia ir sapnuoja, kaip mes.
 
(Beje, šiąnakt labai ilgai sapnavau Arklių slėnį. Vakar tikrai buvau ten, kur niekad nebuvau, mačiau tai, ko niekad nemačiau, patyriau tai, ko niekad nepatyriau, ir ta diena mane labai praturtino, ir labai labai išplėtė mano tikrovę.)
 
Nuotraukos autorius – laisvų žirgų fotografas Rolandas.

Bookmark the permalink.

Comments are closed.