Sugniužusiems, įklimpusiems, užsisukusiems


Gyvai seminaruose sutinku žmonių, po ankstesnių mano seminarų ar nuotolinių praktikų nuveikusių milžiniškų dalykų – žmonių, kurie yra pavyzdžiai man pačiai. Pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurios galbūt padės šiandien skęstantiems neviltyje ar užsisukusiems voverės rate.

Viena moteris šią vasarą Efektyvių žinučių dirbtuvėse mums kalbant apie tai, kaip mus veikia destruktyvi informacija, pasidalino savo laimėjimu.

Pirmiausia pasakė, kad į EŽD eksperimentą žiemą atėjo labai sunkiu, jautriu gyvenimo metu: skirdamasi su vyru ir jam smurtaujant žodžiais.

„Po tų devynių savaičių, žingsnis po žingsnio, aš vėl galiu vaikščioti pakelta galva, ko prieš tai jau nebegalėjau,“ – pasakė ji.

Visą seminaro laiką slapčia grožėjausi ta jauna moterimi – atrodė, kad ji tiesiog žydi, jos veidas ir kūnas buvo pilni gyvybės ir švytėjimo. Ir nors ji pasibaigus seminarui išėjo, tačiau tarp tų, kas liko diskusijose dar porai valandų, jos intencija liko gyva: vėliau ne vienas žmogus vienaip ar kitaip užsiminė apie patirtą ar tebepatiriamą žodinį smurtą. Esu tikra: tos moters stiprybė, jos drąsa liko gyventi kaip pavyzdys širdyse tų, kuriems (kurioms) tądien to itin reikėjo.

Ką esminio padarė ta moteris, kas jai labiausiai padėjo? Ji tiesiog liovėsi skaityti ją įžeidinėjančio buvusio vyro žinutes. Ji darė dar kelis dalykus, tačiau, anot jos, labiausiai padėjo tai.

Baisiausi konfliktai tėra žodžiai.
Žodžius mes galime keisti.
(Ir – mums nebūtina priimti visų žodžių, kuriuos kažkas adresuoja mums.)

Lūžusi savivertė tėra mintis.
Mintis mes galime keisti.

Žodinis smurtas tėra aplinkybės.
Aplinkybes mes galime keisti.

Tačiau niekas šių teiginių taip nepaverčia nauju pagrindu po kojomis, kaip tikri gyvų žmonių liudijimai.

Tąsyk seminare sutikau ir kitą man labai svarbią moterį, jau dalyvavusią Nuostatų keitimo dirbtuvėse – anksčiau.

Kartais būna, kad seminaro metu klausydama vieno žmogaus jaučiu užstrigimą, įklimpimą, įsikibimą į vieną scenarijų, vieną situaciją. Ir tuomet man atrodo, kad tai aš kažko nepadariau, kažką praleidau, kažko neišjaučiau apie tą žmogų iki galo…

Būna, kad paskui tą vieną žmogų labai ilgai nešiojuosi mintyse, galvoju, kaip gi jam sekasi, ar pavyko, ar „pramušė“. Kartais galiu paklausti, kartais – negaliu: jei neįsidėmiu vardo, jei žmogus neparašo laiško. Ir būtent aną rudenį gyvai Nuostatų keitimo dirbtuvėse buvo viena moteris, prie kurios vis grįždavau mintyse. Jaučiausi nepadariusi savo darbo iki galo. Tačiau nežinojau, kaip ją rasti.

Ir tuomet pamačiau ją sėdinčią tarp kitų Efektyvių žinučių dirbtuvių dalyvių. Pasikalbėjusi per pertrauką supratau, kad šiai moteriai po ano seminaro manęs ir nereikėjo. Ji po anuometinių Nuostatų keitimo dirbtuvių nuveikė begalę dalykų be jokios mano pagalbos – pati, savarankiškai. Dusyk didesnis atlyginimas buvo tik vienas, bet, mano akimis, tikrai ne svarbiausias dalykas.

Po susitikimo ji dar parašė man laišką. Cituoju kelias vietas, kurios, tikiu, gali sveikai supurtyti kitus strigusius ir tapti sveiku spyriu kažkur įklimpus:

„Kaip jau sakiau, labai skeptiškai žiūrėjau į dirbtuves, bet esu labai jautrus žmogus ir tikiu žinutėmis Visatai. Ir draugės kvietimas kartu su ja nueiti į dirbtuves buvo kaip atsakas į mano vidinius pasvarstymus, kad gal reikėtų nueiti. Aš vis dažniau pasikliauju nuojauta priimdama sprendimus, nes intuicija manęs nenuvilia. Ir nenusivyliau šįkart. (…)

 

Mane šokiravo, kiek daug aš atradau ir kiek neigiamų nuostatų savo viduje turiu:
-iš verslo gyvena tik sukčiai, nes reikia apgauti kitus, kad galėtum kažką uždirbti;
-reikia daug ir sunkiai dirbti, kad ką nors gautum šitam gyvenime;
-teisininko diplomas garantuos užtikrintą ateitį, o visi kiti darbai yra menkaverčiai;
-X yra nekvalifikuotas darbas (nepaisant to, kad uždirbi daugiau nei diplomuotos kvalifikuotos giminaitės);
-švaistau savo talentą nekvalifikuotam darbui. (…)

 

Dabar aš turiu darbą, kuris reikalauja kvalifikacijos ir net ne visiems suprantamas, uždirbu pinigus, kurių ir norėjau, esu darbovietėje, apie kokią visada svajojau ir kurios ieškojau visą savo darbinę karjerą, galiu sau leisti važiuoti į tolimus egzotiškus kurortus. (…)

 

Kol kas dar nesu tokia, kokia norėčiau būti, bet jau galiu pastebėti neigiamas nuostatas ir jas įveikti. Nebesijaučiu vovere uždaram rate, iš kurio ištrūkti nebegali. Nuostatų dekonstravimas ir rašymas man leidžia surasti naujų kelių savo problemoms išspręsti.

 

Ačiū Tau, Ilze, už tą pasiaukojimą vesti tokias dirbtuves, klausytis visų istorijų ir nebijoti dalintis savosiomis. Tai buvo dirbtuvės, iš tiesų pakeitusios mano gyvenimą – aš radau atsakymus.“

***

Ačiū už konstruktyvų grįžtamąjį ryšį – jis man yra labai brangus ir labai svarbus. Tąsyk po seminaro grįžusi namo pasakiau:
– Šakės. Šiandien pamačiau naują prasmę savo darbe, naują užtaisą net tose situacijose, kurios baigiantis dienai atrodo „neišsirišusios“.

Juk tos situacijos gali išsirišti po mėnesio, po dviejų, kartais gal ir po metų ar dvejų (sulaukiu ir tokių laiškų). Situacijos gali išsirišti tada, kai žmogus pats leidžia, kai įvyksta giluminis apsisprendimas, kai gyvenimas jį apsupa tinkamomis aplinkybėmis. Kai Didysis Režisierius sumano.
: )

O šiemet liko vienintelis atviras seminaras – būtent Nuostatų keitimo dirbtuvės.

Jei pabodo energiją ir nuotaiką siurbiantys kaulytojai, jei jaučiate, kaip gyvenimas eina pro šalį dirbant nekenčiamą darbą per sukąstus dantis, jei įtariate, kad visų pirma savo mintimis atstumiate gyvenimo gausą ir savo pačių elgsena maitinate stygiaus jausmą kasdienybėje, jei norite mokytis atpažinti, identifikuoti tokias neigiamas nuostatas ir sąmoningai rinktis kitokias idėjas, jei ketinate taikyti gautą medžiagą, dirbti su ja toliau – registracija čia:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-dirbtuves/

Linkiu kiekvienam judėti savu tempu, ir labai ačiū už tai, kad parašote apie savo laimėjimus.

541748_10200977322665029_2018557386_n


Bookmark the permalink.

Comments are closed.