Nesvarbu, kas esi, svarbu, kuo tiki : )


Ir ką jūs jam? Juk tai Kutas. Ponis, kuris nežino, kad yra ponis (nes arkliai neskirsto savęs į didelius ir mažus). Pats sau Kutas yra toks pats arklys kaip kiti, ir elgiasi taip pat kaip kiti – kiek leidžia pajėgumai ir aplinkybės. Ir štai jis varo pirmas – tegul iš tiesų tik kelias ar keliolika sekundžių, bet pirmas – arkliams šiandien dūkstant pūgoje. „Kutas skuta,“ – žiūrėdama į nuotrauką, juokiasi Olga. Kutas bėga pirmas. Visada prisiminsiu tą jų dūksmą. Tai buvo pirmas kartas, kai taip ilgai stebėjau šėlstančius, išdykaujančius, aplink ratais lakstančius arklius. Tai su niekuo nesulyginamas jausmas. Galios, gyvybės, lyg spyruoklė suspaustos ir netikėtai prasiveržiančios jėgos jausmas, truputį bauginantis, tačiau drauge kerintis ir traukiantis kaip magnetas. Ir žemė arkliams lakstant dunda – tai ne metafora, ji tikrai dunda.
: )

****

Arklių slėnis yra vienintelė arklių prieglauda Lietuvoje, kurioje naują gyvenimą pradeda ir gyvena arkliai, kitur nurašyti dėl ligų, senatvės, išsekimo ar žmogaus žiaurumo išprovokuotų traumų.

Ponis Kutas visą gyvenimą dirbo (niekas neklausė jo, ar jis nori to) vaikų linksmintoju ir ūkio pagalbininku, o sulaukęs pensijos ir susirgęs dėl nuolatinio streso, tapo nebereikalingu.

Šiandien čia, Arklių slėnyje, Kutas yra laimingiausias mano pažįstamas ponis. Jis gal kiek per intravertiškas, kad tą laimę demonstruotų plačiai, tačiau priėjus gali pajusti, kaip nuo jo sklinda slaptas gyvenimo džiaugsmas ir taika.

Šiandien Kutas nieko nelinksmina.
Jis linksminasi pats.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.