Kodėl verta rašyti išsipildymų dienoraštį


Artėjant Jaunačiai kviečiu ne tik svajoti, ne tik norėti seniai pamirštų ir naujų dalykų drąsiai (tačiau atsakingai). Kviečiu ir – tai bus šis tas naujo – pradėti fiksuoti išsipildymus. Tiesiog rašytis – ne tik ko norite per Jaunatį, bet ir po Jaunaties, ar net praėjus keliems mėnesiams nuo norų rašymo – kas jau išsipildė. Kodėl? Pastebiu, kad fiksuojant išsipildymus, juos pastebėti lengviau. Pastebėjus lengviau atsekti, kiek laiko užtruko. Lengviau patyrinėti, kaip gyvenimas ir Didysis Režisierius sudėliojo aplinkybes, kaip buvome vedami to išsipildymo link.

 
Pastebėti svarbu ir motyvacijai. Yra žmonių, kurie nuolat dejuoja ir bamba, kad jiems niekas niekada nesipildo, kad jie nieko nepastebi, kad jų gyvenimuose niekas nesikeičia – iš serijos „pasisekti gali visiems, išskyrus mane, toks aš ypatingas ir unikalus šioje Visatoje“.
 
Pastebėti ne visada taip jau paprasta, sutinku. Tam reikia atidumo ir laiko, kuris geriausiai leidžia įvertinti pokyčius. Tam taip pat reikia ir energijos, nes jei žmogus po darbo dienos nekenčiamam darbe trūkęs (morališkai ar ir fiziškai) ant sofos, žinoma, jis nieko nepastebės. Jei jis pats nuo savęs slepiasi beverčiuose serialuose, pigiuose romanuose, svetimų nelaimių godonėse – žinoma, vėlgi, jis nieko nepastebės. Kada gi?
 
Tačiau vos atkreipęs dėmesį ir vos užfiksavęs vieną, antrą, trečią – tegul ir labai mažytį, bet vis tik – lauktą išsipildymą, – jis įgauna tikėjimo, kad ir nuo jo kažkas priklauso. Kad jis nėra tik vėjo blaškomas polietileno maišelis neišsipildymų sąvartyne. Kad mintys, žodžiai ir veiksmai iš tiesų keičia tikrovę, o nėra vien šaudymas tuščiais šoviniais, kaip labai patogu tikėti (nes tada nieko nereikia daryti, tik toliau dejuoti ir bambėti).
 
Na ir keistas šalutinis poveikis – rašant nors mažytį išsipildymų dienoraštį, tų išsipildymų ima tiesiog magiškai daugėti. Sakau iš asmeninės patirties, nes tokį dienoraštį patyliukais rašau nuo pernai spalio, fiksuodama net miniatiūrinius išsipildymus.
 
Pavyzdžiui, kad pagalvoju apie kokį žmogų – ir jį išsyk sutinku, gatvėje. Arba tas žmogus man parašo, paskambina. Arba kad užsimanau į baldų parduotuvę – ir, nors niekam nieko nesakiau, mama ar tėtis staiga pasiūlo ten kartu nuvažiuoti. Arba pagalvoju, ai faina būtų, kad mane pakviestų į tą festivalį / konferenciją / žurnalą parašyti, ir staiga šitaip nutinka. Arba kad pavargusi panoriu pailsėti – ir staiga keičiasi planai, „netikėtai“ gaunu laisvą dieną ar kelias iš eilės.
 
Ta mažytė knygelė, kurioje kone dailyraščiu vis įraitau po naują išsipildymą, man tapo dar vienu instrumentu – ne tiek savistabai, kiek pasitikrinimui ir vidinei, tikrai motyvacijai, kuri, sakoma, yra kur kas stipresnė, nei išorinė, penima vien svetimomis „sėkmės istorijomis“ ir neišgyventomis teorijomis.
 
Sau pasakyti tiesiog „mintys materializuojasi“ (taip mano sienoje vis parašo skaitytojai) – man pačiai tereikštų teoretizuoti tuščiai. Nemėgstu tuščių teoretizavimų. Kažkas girdėta, bet nepritaikyta gyvai – bandyti tuo „motyvuotis“ man yra lyg šaudyti tuščiais šoviniais.
 
O štai pasakyti sau, kad norai pildosi, kad išgryninti ketinimai įsikūnija, kad idėjos atsklendžia tada, kai esame joms pasiruošę, ir žmonės susitinka tada, kai jiems reikia susitikti, – sakyti tai ir ŽINOTI, kad tai tiesa, nes ši tiesa yra IŠGYVENTA – tai visiškai kitas dalykas.
 
Žinoma, kai išsipildo labai didelis noras, žmogus išsyk patiki išsipildymais. Tačiau pradėti visada galime nuo mažų. Ir kuo daugiau tų išsipildymų kolekcijoje bus – tuo nuosekliau augs tikėjimas ir noras sąmoningai kreipti mintis kūrybos, o ne griovimo (ir savigriovos) link.
 
Aš į savo išsipildymų kolekciją traukiu ir labai mažyčius išsipildymus, kurie teoriškai niekaip nekeičia mano gyvenimo.
 
Pavyzdžiui, aną savaitę vieną rytą kažkodėl pagalvojau apie mėlynus plaukus – ir po pusvalandžio vos pravėrusi laiptinės duris pirmiausia pamačiau merginą mėlynais plaukais, einančią per mūsų kiemą. TA PRASME, RIMTAI? – juokais paklausiau mintyse, bet jei Visata nori man parodyti išsipildymus, ji juk naudoja visą paletę vaizdinių ir detalių. Galėjau laiptinės duris praverti minute anksčiau ar minute vėliau, ir nebūčiau nieko pamačiusi, bet, matyt, man reikėjo pamatyti tuos mėlynus plaukus, apie kuriuos ką tik galvojau.
 
(Jei šias eilutes skaito mergina skaisičiai mėlynais plaukais, aną savaitę saulėtą rytą ėjusi per tykų Naujamiesčio kiemą, aš noriu jai palinkėti gražios būsimos Jaunaties. : ) )
 
Tačiau nuo to, kad į išsipildymų kolekciją traukiu ir labai mažyčius išsipildymus, mano džiaugsmas juos fiksuojant tikrai nesumažėja.
 
Beje, ir ligi to dienoraščio buvau įgudusi ne tik svajoti, bet ir pastebėti išsipildymus, juos vienaip ar kitaip fiksuoti – nuotraukoje, dienoraštyje, laiške, sms žinutėje, net FB įraše.
 

Vienas keisčiausių, netikėčiausių ir greičiausių išsipildymų – šis, nutikęs lygiai prieš metus, 2016 liepos 20 d. Tos dienos įrašas su dokumentiniais kadrais:

 

„Geriausi dalykai nutinka netikėtai. Baigiant trumpą ekskursiją po Šešuolėlių dvarą, pamačiau tokį keltuvą, ir galvoju – ech, kaip norėčiau pasikelti kada nors tokiu, be jokio tikslo, tiesiog pasikelt ir nusileist. Pakalbėjau su čia triūsiančiais vaikinais, kurie, pasirodo, ruošia lokaciją filmavimui. Staiga sako:

– Gal jūs norit pasikelti su keltuvu?
– Tai aišku! – sakau.
Jie patys pasikėlė, tada nusileido, ir šaukia:
– Mergaite, mergaite! Tai jei norit, ateikit.
Dieve, reikėjo matyt, KAI „mergaitė“ bėgo tekina iš džiaugsmo ir netikėtumo.
Pirmą sykį gyvenime pasikėliau keltuvu, – be jokio tikslo, tačiau kiek džiaugsmo man buvo.
 

O ten tolumoj – taip, katinas. Kaip gi be giminių.“

 
O jei apie kates – kai sunkiai susirgo mūsų katė, vardu Juozapas, aš fiksavau kiekvieną, net patį mažiausią, net patį mikroskopiškiausią pagerėjimą, kiekvieną ženklą, kad ji sveiksta, kiekvieną žvalesnę jos akimirką, kiekvieną jos laimingesnį nusiraivymą, kiekvieną įnoringesnį paliepimą su ja žaisti.
 
Taigi, kažkas galbūt jau šiandien pradės savo išsipildymų kolekciją, o kažkas galbūt jau šiandien atsivers savo ar savo artimojo sveikimo dienoraštį ir suraitys pirmąjį įrašą: kas šiandien yra geriau nei vakar?
 
Šiuo metu katė Juozapas – kuri, ne vieno gydytojo tegimu, turėjo mirti jei ne per kelias dienas, tai per kelias savaites, tačiau jau antrus metus laimingai gyvena su inkstų nepakankamumu – taigi, šią akimirką katė Juozapas pabrėžtinai „užkasinėja“ Bimbo maistą, ir – – žinau, kad vos tik prarasiu budrumą – – ji bandys jo nukniaukti. Visi, kas ateina į svečius, sako, kad Juozapas atrodo lyg sveikiausia katė. Taip ji ir gyvena. Kaip sveikiausia katė.
 
Nes tamsiausiomis mūsų su ja valandomis ar rašiau ne jos ligos istoriją, o jos sveikimo dienoraštį. Ir fiksavau kiekvieną išmelstą išsipildymą.
 
Jei sunku išsijudinti svajojant, jei klampina pesimizmas, jei atrodo, kad niekas nesikeičia arba jei ir keičiasi – tai tik blogėja, pabandykite fiksuoti išsipildymus ar, jei reikia, rašyti sveikimo dienoraštį.
 
Tai labai padeda suvaldyti dėmesio energiją ir kreipti visų pirma mintis, o tada ir veiksmus geresne linkme.
 
Mūsų gyvenimo vairas yra mūsų rankose, net kai tos rankos nusvyra. Ir būtent tada, kai rankos svyra, tai prisiminti svarbiausia.
 

Mūsų gyvenimo vairas yra mūsų rankose. Tas vairas yra mūsų mintys, mūsų žodžiai ir mūsų veiksmai.



Bookmark the permalink.

Comments are closed