Kelio ir vėjo dvasia Vilniaus Senamiestyje


– Noriu nusivest tave į vieną parduotuvę, – staiga tarė man D.

Ne, nuo šios frazės man nesuspindo deimantai galvoje ir neaprasojo rožės akyse. Ne vakar aš gimusi. Jau iš intonacijos supratau, kurlink daugiau mažiau sukama. Rūstus dulkėtų baikerių gyvenimas, nugairintas atšiauraus greitkelių vėjo ir atsiduodantis degalinių kava, nepalieka vietos rožinėms fantazijoms, apraišiotoms šilkiniais kaspinėliais ir pakvėpintoms saldžiais kvepalais.

Jau kurį laiką man karts nuo karto buvo lyg netyčia rodomi filmukai apie baikų ir jų aksesuarų šopus užsienyje. Šopus, veikiau panašėjančius į klubus ar net kavines. Prieš akis iškart iškyla legendiniai Motorious Kopenhagoje, kur barzdočiai milžinai vikingų palikuonys sendintais odiniais ploščiais užsikniaubę ant cafe racer’ių. Kur persirpusios išblukusiomis taturuotėmis apėjusios pin-up’ės rūko ant bordiūrų ir devyniasdešimties metų hipsteriai išdidžiai vilki gigantiškus dirbtinio kailio kailinius. Prieš akis iškyla ir Manhetene įkurtas motociklininkų šalmų, drabužių ir smulkesnių niekučių butikas, kuriame pilstoma kava. Išspildžiusi dviejų geriausių draugų vaikystės svajonė.

Tai subkultūra, kuri nėra mano, tačiau man ji įdomi, man patinka ją stebėti ir, kartais, joje būti.

– Kaip gaila, kad Lietuvoje nėra nieko panašaus, – sakydavom mes.

20160906_145002

Pasirodo, yra. Kažkas panašaus. Nišinė keliui ir vėjui prijaučiančių parduotuvė tykiame Senamiesčio kieme, kuriame džiūsta kažkieno džinsai ir medyje kabo narvelis.

Kodėl? O kodėl ne?

Ir štai saulėtą rugsėjo popietę veriame Rugged’n’Raw duris. Palaukit, meluoju. Verti jų nereikia – jos atlapotos, kažkas sėdi ant laiptų, kažkas saulėkaitoje ant palangės kalba telefonu. Į vidų liete liejasi šviesa, o mane nuo pirmųjų sekundžių tiesiog užhipnotizuoja grindys (turiu tam tikrą keistą potraukį gražioms medinėms grindims ir iš tiesų beveik vien jomis mane ir galima užkerėti).

Tačiau be saulės ir medinių grindų, čia yra dar kažkas. Kažkas, kas tvyro ore. Švaros, naujumo, kažkokio tylaus gyvenimo džiaugsmo nuojauta.

Gera muzika. Dailūs daiktai. Natūrali šviesa. Batai, kuriais norisi autis ir eiti į kalnus. Ar, dar geriau, tuščiu keliu. Temstant. Dykumoje. Dviese.

20160906_145130

Laikrodžiai, laikrodžiai, laikrodžiai. Kuprinės, kuprinės, kuprinės. Lumberjack stiliaus marškiniai, kokių raudonas marias neseniai matėm motociklų parodoje Veronoje.

Ir Pando kampas (“Pando” yra lietuviškas brand’as, gaminantis aukštos kokybės džinsinius drabužius, taip pat ir motociklininkams).

Nenucackintas, tačiau jaukus interjeras, dvelkiantis švara (turiu omeny – neperlenkta lazda, kaip kartais padaroma hipsteriškuose baruose, prigrūdant juos seno chlamo, prie kurio nesinori liestis).

Čia akims gera ganytis. Riebių išilgai suraikytų rąstų lentynos. Su jų šiluma kontrastuoja šaltos kabyklos iš vamzdžių. Kartono dėžės (o, kiek džiaugsmo čia būtų katėms). Keturios skirtingos virtuvės spintelių durelės. Retrovas varinis čiaupas. Keraminės plytelės, taip primenančios man Portugaliją. Ir visa tai kažkaip jaukiai susigyvena vienoje erdvėje. Tai vieta, kurioje, panašu, tiesiog nesiparinama.

Ir ta sofa. O dangau, ta sofa.
– Kiek sykių spoksodavom į tokias sofas internete, – sakau D.

O čia ji tikra. Aš taip ir neišdrįstu ant jos pasėdėt, tačiau mes pradedam šnekėtis su parduotuvės šeimininku (kaip aš įtariu). Iš jo žodžių greit tampa aišku, kad tai, ką jis daro, jam svarbu. O netrukus ir garsiai atspėju, kad jis pats yra vienas šios vietos kūrėjų (jis – kartu su dar keliais žmonėmis). Ir jo net tėvukas važinėja motociklu.

Kalba greit išsivynioja apie iš matymo pažįstamas customize’intas transporto priemones.
– Kaip tas zilas sugebėjo praeiti technikinę? Kaip jį užregistravo? – klausia D.
– Kaip žemės ūkio technikos priemonę.
Nuaidi kvatojimas.

Paaiškėja, kad antrame aukšte, kaip mes ir įtarėm – parduotuvės brolis hostelis. “Detroit Pillows”. Net pavadinimai čia dvelkia pačia gyvenimo poezija. Toliais, nežinomybe ir atšiauriu grožiu.

– Kaip džiaugiuosi, kad jūs čia atsiradot, – galiausiai tariu.
– Kad mes čia jau trejus metus, – gūžteli pečiais šeimininkas.
– O siaube, kaip man dabar gėda! – sakau.

Pasirodo, gali gyventi Vilniuje nuo gimimo ir kažkokiu būdu prasilenkti su Vilniumi.

Tačiau “grįžusi” į Vilnių – kaip ir bet kur kitur Lietuvoje, – aš džiaugiuosi kiekvienu nišiniu verslu, kuris man artimas idėjine ir vertybine prasme. O dar labiau džiaugiuosi žmonėmis, kurie savo aistrą, savo gyvenimo būdą, netgi savo atsipūtimą paverčia ir pajamų šaltiniu.

Sutinku vis dar pernelyg daug lietuvių, kurie man sako:
– Lietuvoje neįmanoma pragyventi darant tai, ką nori daryti.

Ar tikrai? O gal kartais tereikia atsiplėšti nuo tokios nuolat kartojamos negalėjimo mantros, atsimerkti ir apsidairyti. Kažkur čia, visai šalia, greta mūsų jau yra užtektinai žmonių, įgyvendinusių naujai gimusias ar nuo vaikystės svajotas svajones.

Taip, vieni mūsų paveldi ar prisikuria negatyvių nuostatų apie tai, kas yra darbas, su kokia nuotaika į jį reikia eiti, o paskui kasdien peni tas negatyvias nuostatas svetimais neišsipildymais – lyg kokius mažyčius norus naikinančius demonus, vieną dieną išaugančius iki rūškanų rutinos monstrų.

Tačiau tie monstrai – įveikiami.

Tą sakau ir iš asmeninės patirties, pati daug metų merdėjusi reklamos agentūrose, galiausiai apsiavusi kalnų batus ir išėjusi į kitą realybę.

Jei trūksta tikėjimo, kad patys esame savo gyvenimų ir net savo darbo vietų kūrėjai, jei kasdienybė apsinešusi gličiomis apatijos dulkėmis, per kurias, atrodo, sunku įkvėpti pilnus plaučius oro, aš siūlau ieškoti tokių vietų, kaip ši. Eiti į jas, dairytis, būti, jausti. Leisti, kad kito žmogaus svajonė įsismelktų į tave ir sukrutintų užrūdijusius svajojimo krumpliaračius paširdžiuose.

Pati visad labai atsigaunu tokiose vietose, kurios yra kuriamos su meile, iš idėjos, visų pirma vardan savo malonumo. Ne iš baimės, ne iš noro įtikti, ne iš noro „suvalgyti konkurentus“ ar „užkariauti rinką“, ne iš noro pateisinti kažkieno (ar visų be išimties) lūkesčius.

“Laikinos tendencijos, greita mada ir mažiausios kainos – ne mūsų priotitetai,” – trumpai drūtai rašo “Rugged’n’Raw” savo puslapyje. Man labai patinka, kai žmonės žino, ko jie nenori daryti ir kuo jie nenori būti.

Aš manau, kad nuo to ir prasideda laisvė.

Ne žodžiais, o darbais reikia išreikšti savo palaikymą, pamanau. Ypač – palaikymą nišiniams verslams. Tad šiam apsilankymui prisiminti nusiperku dailią kepurėlę žiemai.

Dėkui. Tai buvo fantastiškas pusvalandis vietoje, į kurią norisi grįžti.

Norėsiantiems užsukti:

I-VI 11-19h Dysnos g. 4, Vilnius

PS. Po panašių savo tekstų paprastai gaunu pakvietimų “parašyti atsiliepimuką ir apie mus” ar “nušviesti renginuką”, tai sutaupysiu tokių entuziastų ir savo laiko. Tikrai nerašau užsakomųjų tekstų. Esu laisvas žmogus. Einu, kur akys veda, pamatau, kas man patinka – parašau neprašyta.

Įspūdžiai nėra išreikalaujamas dalykas.
: )

20160906_145023


Bookmark the permalink.

Comments are closed.