Kaip mokame mylėti mirusius, arba apie išdabintus kapus


Keliaudama po Lietuvą, pastebiu tokius „kapelius be kapelių“ – pakelėse sudėtas gėles, žvakides. Paprastai taip žymimos vietos, kur kažkas žuvo. Kartais net labai niūriais, tamsiais mėnesiais žvakidėse plevena žvakelė – kažkas važiavo, keitė sudegusią žvakę nauja, galbūt nupurtė dulkes nuo plastikinių gėlių… Pasidalinsiu tuo, ką man apie tokius „kapelius be kapelių“ yra sakęs vienas, pavadinkim, energetinius procesus geriau už mane išmanantis žmogus:
– Tas nuolatinis dėmesio skyrimas žūties vietai pririša pačią sielą prie tos žūties vietos. Daug geriau pasimelsti už žuvusį žmogų, kad jo anapusinė kelionė būtų kuo lengvesnė, jei reikia – pakartotinai užpirkti mišias, bet nedaryti kulto vietos iš žemės lopinėlio, kur jis žuvo, negarbinti pačios mirties, nerišti sielos prie tos vietos.

Tikrai nuoširdžiai užjaučiu žmones, staigiai, dramatiškomis aplinkybėmis netekusius artimųjų. (Aš taip pat per pastaruosius kelerius metus dalyvavau ne vienose laidotuvėse žmonių, kurie man buvo labai brangūs.)

Tačiau aš kviesčiau prisiminti tuos išėjusius žmones gyvus, nešiotis jų atminimą, puoselėti jį savo darbais, savo gyvenimais.

Ir mylėti tuos, kurie liko.

Neseniai ir vienas kunigas lyg patvirtino mano pačios pojūčius, kylančius matant tokias išdabintas žūties vietas.

Jis sakė:
– Pasižiūrėkit, kaip mes, lietuviai, mokame mylėti mirusius. Kaip puošiame kapus, kiek investuojame… Granitai, marmurai, kaltinės tvorelės, gėlės, kurias laistome porąsyk per savaitę. Kad gyvus mokėtume taip mylėti, kad gyviems mokėtume skirti tiek dėmesio ir laiko… Gal tada nei tiek granito, nei tiek tų gėlių nereikėtų.

PS. Lapkričio 1-ąją vėl atkreipiau dėmesį į gėlėmis išdabintas, žvakėmis apstatytas žūčių vietas pakelėse. Suprantu gedulą, tačiau kartais galima uždegti žvakę tiesiog savo širdyje – mirusiems, žuvusiems, išėjusiems. Aš negalėjau (tiesiog fiziškai) aplankyti visų kapų skirtingose Lietuvos vietose, tačiau prisiminiau tuos žmones, ką jie man reiškė, kaip jie mane pakeitė. Ir jaučiausi uždegusi žvakes – bet nepalikusi šiukšlių prie perkrautų konteinerių.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.