Paskambinu močiutei. Klausiu, ar ne šalta jai namuose.
– Neturiu kada šalt, visur vaikštau! – sako ji.
Kalbamės beveik pusvalandį, ji turi daug gerų žinių. Pirmoji: buvo pas kardiologę, spaudimas labai normalus.
– Žinai, kai dūšioj gerai, tai ir kūnas sveikesnis, – sako man ji.
Antroji gera žinia: pakėlė pensiją. Dvylika eurų. Visi suprantam, ką reiškia dvylika eurų, bet mano močiutė ir tuo džiaugiasi:
– Per ilgesnį laiką susidaro padori suma!
Kalbai toliau vystantis apie pinigus ir buitį, ji staiga sako:
– Anksčiau būdavo, kad vis stengiuos pataupyt, kažką iš kažko sudurstyt. Dabar galvoju – ką, negi negaliu nusipirkt gražaus naujo drabužio? Galvoju, JUK GALIU SAU LEISTI!
Tą sekundę man viskas lyg prašvinta. Mano močiutė sako tai, ką pati stengiuosi perduoti tūkstančiams žmonių kasmet: kad svarbiausia yra požiūris ir jausmas viduje, kad viskas nuo to ir prasideda. Bet viena yra tokią informaciją priimti jaunam žmogui, kuris savo didžiausius pinigus dar tik uždirbs, ir visai kas kita priimti tokią informaciją tam, kuris augo per ir po karo, kurio didžiąją gyvenimo dalį vis kažko trūko, kuris stovėdavo eilėse deficito laikais ir tiek metų turėjo galvoti, ką iš ko permegzti ir persiūti savo vaikams. O dabar mano močiutei eina aštuoniasdešimt antri ir ji garsiai, aiškiai, suvokdama šių žodžių prasmę sako: AŠ GALIU SAU LEISTI. Gyvendama iš labai kuklios pensijos, ji sako šitai ir tai jau yra tapę jos tiesa.
– Nesakau, tikrai yra skurstančių žmonių, – sako ji, – bet yra tokių, kurie daugiau skundžiasi, nei iš tikro stinga. O juk iš tiesų – arba dejuosi, arba turėsi! Va ėjau į parduotuvę, sutikau pažįstamą, kuris ieško tik akcijinių prekių, nors gauna kur kas didesnę pensiją nei mano. Sako jis, nepirksiu net pigiausios kavos, jei nebus nuolaidos. O aš jam sakau: aš tai geriu „Lavazza”. BE nuolaidos. Nes man SKANU!
Kvatojam abidvi.
– Nes tie visi dejavimai tai tik paniką sėja. Ir man baisiausia, kai pagyvenusios moterys taip šykšti sau, kad apsiskarmaluoja, apsitūloja skudurais! – sako ji. – Apsirengti švarų tvarkingą rūbą nieko nekainuoja! Šiandien va išsiskalbiau ir išlyginau visus savo vasarinius švarkelius, sukabinau į spintą iki kitos vasaros…
– Svarbiausia – nepersitempk, saugok save, – pokalbio gale liepia ji man. – Ir labai save mylėk.
– Tu irgi, – sakau jai. Ir patylėjusi pridedu:
– Močiute, labai tave myliu.
– Aš irgi tave myliu, saulyte.