„Gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena“


Pabūsiu nepopuliari: iš principo baimes laikau puikiu dalyku, jei atsigręžiame į jų funkciją, į jų, pavadinkime, gamtinį užmanymą. Ir man asmeniškai nemalonų šiurpą kelia „užsiturbinę“ „motyvatoriai“, riaumojantys apie bebaimį gyvenimą. Nenoriu nei riaumoti, nei būti bebaimė. Priešingai – gana daug naudingo gyvenime nuveikiau ne stumdama baimes nuo savęs, ne ignoruodama jas ir ne riaumodama, kad nieko nebijau, o dirbdama su savo baimėmis.

Nebijoti bijoti

 

Kad nėra ko bijoti bijoti, supratau giliausioje savo gyvenimo duobėje – netekusi darbo, pajamų šaltinio, lindėdama skolose, prigąsdinta, kad daugiau jokio darbo Vilniuje ir nesusirasiu (mano kiek netradicinį CV galite rasti čia). Tuomet turėjau gerą progą atsigręžti atgal, prisiminti viską, ką žinojau apie savo gyvenimo kūrimą pasitelkiant mintis ir žodžius, ir pradėti taikyti praktikoje tai, ką žinojau, nes, kaip paaiškėjo, žinoti ir veikti – du skirtingi dalykai.

Mano atradimai pranoko visus lūkesčius. Aš ne tik buvau vėl pakviesta dirbti į labiausiai mylėtą savo reklamos agentūrą, pati išleidau knygą, bet visai netrukus stipriai pakeičiau savo gyvenimo kursą – pradėjau dėstyti kūrybinį rašymą, vienas po kito gimė didelės sėkmės (na, bent jau tūkstančių žmonių) sulaukę autoriniai mano seminarai. Greta to, sėkmingai vystėsi kūrybinė mano gyvenimo linija – viena po kitos pasirodė kelios poezijos knygos, viena jų buvo išleista Niujorke.

Kai viską taip surašau, kažkam tikrai gali pasirodyti, kad gyvenimas man atnešė viską ant lėkštelės. „Pfff, bepigu žmogui kalbėti, kai taip sekasi…“ – beveik girdžiu kažką skeptiškai purkštaujant.

Tačiau tikrai nebuvo taip, kad aš atidariau duris, o laiptinėje stovėjo pati Lemtis su dovanų maišu. Tarp tų sausų „sėkmingų“ mano biografijos eilučių lieka labai daug neužrašyto darbo, labai daug neužrašytų kliūčių, sunkumų, praradimų. O drauge – ir labai, labai daug baimių. Ir visa, ką nuveikiau, aš nuveikiau ne būdama bebaime, o bijodama ir veikdama nepaisant baimių. Įsivaizduokit, aš bijau prieš kiekvieną naują savo seminarą, pranešimą ar poezijos skaitymus – vis dar, nors gyvai stovėjau ir kalbėjau prieš keliolika tūkstančių žmonių.

Baimė kaip saugiklis

 

Kad bijoti nėra taip jau blogai, supratau lankydama psichoterapeutės Linos Vėželienės moterų grupę (kur apskritai labai daug išmokau). Ir anksčiau žinojau, kad baimė turi savo funkciją, ir anksčiau buvau įpratusi su savo baimėmis dirbti. Tačiau grupėje turėjau progų pamatyti, perprasti patį baimės mechanizmą – ir žinojimas tapo gyvenimu.

Tad jau ne vienerius metus aptikusi kokią baimę lukštenu ją, kol lieka grynas vaizdinys, ko konkrečiai bijau. (Tam dažniausiai naudoju tuos pačius asmenugdos klausimynus, kuriuos duodu ir Nuostatų keitimo praktikos dalyviams, o įgudusi ir tiesiog improvizuoju.) Įvardijusi labai konkrečią baimę, pasikalbu su savimi: kokia tikimybė, kad tai tikrai įvyks, ir kaip galiu (jei galiu) nuo to apsisaugoti.

Baimės veikia ir kaip savotiškas indikatorius, leidžiantis man pastebėti neišbaigtas situacijas, geriau jas apgalvoti ir atidžiau pasirūpinti idėjų pildymo kokybe.

Taip leidžiu baimei atlikti tikrąją jos funkciją – saugoti.

(Čia kalbu, žinoma, apie adekvačias baimes, ne apie sutrikimais tampančius įsibaiminimus. Šia proga tiesiog priminsiu, kad apleistos, užmestos, ignoruojamos baimės yra linkusios augti ir daugintis, lyg kokie namus apkėčiantys parazitai, jeigu su jais nekovojame. Galbūt kada apie baimių gebėjimą augti ir daugintis parašysiu plačiau – bet kuriuo atveju, jei nenorime, kad baimės mums pridarytų rūpesčių ir iš saugiklių virstų stabdžiais, turime skirti joms šiek tiek dėmesio ir vidinio darbo.)

Tačiau iš principo aš visiškai sutinku su žemiau esančio laiško autore – gyvenimo kokybė bijant ir nebijant skiriasi kaip diena ir naktis. Tą ji parašė baigdama EŽD eksperimentą – laiškas pasirodė tinkamas šios temos iliustracijai. Pateikiu jos laišką su keliais savo komentarais.

Beje, kai kurias mūsų baimes labai dosniai „peni“ žiniasklaida ir socialinė aplinka – būtent todėl informacinė dieta yra tokia efektyvi suvokiant savo baimes ir jas suvaldant. Kad geriau atsiskleistų, kaip viskas susiję – tai, kuo „maitiname“ savo sąmonę, tai, kaip jaučiamės, ir tai, kaip elgiamės – laišką pateikiu visą.

Kai baimės tampa valdomos

 

„Labas vakaras, Ilze, išties sunku patikėti, kad nuo EŽD praėjo jau 9 savaitės ir štai jau paskutinė šio eksperimento refleksija. (…) Nusprendžiau apibendrintai surašyti visus (ar bent pagrindinius) pokyčius, įvykusius per šias nuostabias 9 eksperimento savaites.

Ausys ir akys pasidarė itin jautrios negatyviai ir tuščiai informacijai. Todėl ir pati labai stengiuosi kalbėdama ar rašydama parinkti tinkamus žodžius, o jei neturiu ką pasakyti, geriau visai patyliu. Beje, pradėjau sveikinti visus savo facebook’o draugus su gimtadieniais – anksčiau tolimesniems pažįstamiems dažnai nesivargindavau parašyti, o dažnai ateidavo ir tokia mintis „manęs tai jis/ji nesveikino, tai kodėl aš turėčiau..“. O dabar pasveikinu, nes juk tai tikrai nesunku ir net smagu. Tiesa, buvo puiki proga „apvalyti“ facebooką, nes supratau, kad jame yra žmonių, kuriems aš tikrai neturiu ką pasakyti jokia proga, tai kodėl jie yra tarp mano draugų?..

Dar prieš dirbtuves mane tarsi persekiojo „apsikuopimo“ mintis. Norėjosi susitvarkyti lentynas ir spintose, ir galvoje. Tai prieš kokią savaitę, apsidairiau namuose ir supratau, kad oho, kaip gerai padirbėjau spintų, lentynų, stalčių ir kitokių užkaborių klausimu. Pamenu, kaip be gailesčio mečiau metai iš metų su manimi keliaujančius daiktus, kurių seniai nebenešiojau, o be to, jie su savim vilko ir labai nekokį emocinį krūvį, ir kaip darėsi tiesiogine ir netiesiogine prasme lengviau kvėpuoti, kaip šviesėjo akyse ir mintyse, kaip gera buvo žiūrėti į tikrai pustuštes lentynas ir žinoti, kad jose dabar gali apsigyventi nauji, gražūs, man tikrai tinkantys ir gerai nuteikiantys daiktai. (…)

Tvarka namuose prisideda ir prie tvarkos galvoje. Faktas.

Sumažėjo baimės, kurios mane kamavo metų metus. Negaliu sakyti, kad išvyko, bet susitraukė ir tapo valdomos. Tai man didelis laimėjimas. Anksčiau aš galvodavau, kad turiu bijoti, nes jei nebijosiu, tai būtinai nutiks kažkas negero, kad tik susikurdama pačius blogiausius scenarijus, juos atbaidysiu ir apsaugosiu nuo blogio ne tik save, bet ir artimuosius. Bėda ta, kad visi tie scenarijai nuguldavo manyje ir vis labiau paralyžavo, neleido gyventi lengvai ir džiaugsmingai, nes „o kas jeigu?..“ Šiandien aš verčiau renkuosi mąstyti teigiamai ir išsilaisvinti iš baimių, nes visko gyvenime vis tiek neįmanoma kontroliuoti, o gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena.“

(Noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip vidiniai valymosi procesai „persikelia“ į fizinį lygmenį: socialinę erdvę, namus ir, vėliau laiške perskaitysime, kūną. Tokia tendencija yra labai ryški iš begalės praktikų dalyvių laiškų: išjudinus pokyčius minčių, žodžių lygmenyje, jie lyg kokia banga persirita ir į fizinę tikrovę. Kai liaujamės savo dėmesio energija maitinti beverčius, paviršutiniškus, vienadienius dalykus, svetimus gyvenimus ir šešioliktos eilės pusbrolio trečios žmonos antro vyro ligas ar skolas, „sutaupyta“ energija lyg kokia pavasarinė upė ima skalauti ir tikrą mūsų gyvenimą, valydama jį nuo nereikalingų dalykų ir augindama reikalingus.)

Mažiau baimių – daugiau kūrybos

„Anksčiau dažnai ir įvairiose situacijose jausdavausi auka. Ir vis svajodavau, kaip mane kažkas išgelbės. Dirbtuvės man priminė sąmoningo pasirinkimo svarbą. Todėl šiandien aš stengiuosi sustabdyti save tais momentais, kai puolu kaltinti dėl savo nesėkmių kitus žmones, aplinką, orą, laikmetį ar dar kažką. Pradėjau rečiau skųstis ir dejuoti. Dažniau sąmoningai kartodama įvairias afirmacijas, stiprinu pasitikėjimą savimi ir prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą. Labai tikiu Louise L. Hay mintimi, kad mintys kuria mūsų ateitį. Todėl dabar vis atsakingiau stengiuosi tai daryti. Labai pastiprina mintis, kad visada galima pradėti iš naujo. Kiekvieną akimirką ir taip, kaip tikrai noriu aš.

Susigrąžinau savo gyvenimo kūrimo galias. Kitaip tariant, stengiuosi nebesuteikti galios to daryti žmonėms, kurie nelinki mano gero. Ypač įvairiems personažams iš praeities, net iš gilios vaikystės. Įvairūs „gėdintojai“, „gąsdintojai“, „pamokslautojai“, kurių žodžiai kažkada giliai žeidė, šiandien su visais savo paistalais „supakuoti į dėžes ir išsiųsti“ siuntėjams. Be pykčio, be keršto noro. Tiesiog man šita informacija nereikalinga ir niekaip nepadeda gyventi, todėl jai vietos mano gyvenime nėra.

Kur kas lengviau sakau komplimentus kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems. Taip pat su malonumu priimu man skirtus komplimentus.

Stengiuosi būti mažiau kritiška kitų žmonių atžvilgiu, labiau suprasti, atjausti ir būti dėmesinga. Tikrai ne visada pavyksta, bet stengiuosi 🙂

Labai stipriai pagerėjo santykiai su savo kūnu. Nebepamenu, kada paskutinį kartą buvo apėmęs persivalgymo priepuolis, o tai yra tiesiog fantastika! Tai tikrai susiję su tuo, kad apskritai pasidariau ramesnė, nebesėju panikos ten, kur to daryti tikrai nereikia (tiesa, trūkumas tas, kad labai pradėjo erzinti žmonės, kurie dėl visko ir visada panikuoja ir perdėtai rūpinasi… karma is a bitch… 🙂

Sulaukiau ne vieno pastebėjimo ir komplimento, kaip aš pasikeičiau, kad esu kur kas linksmesnė, pozityvesnė 🙂 Iš tiesų ir pati taip jaučiuosi. Žinoma, per 9 savaites mano gyvenimas kardinaliai nepasikeitė, bet pasikeitė mano požiūris į daug gyvenimo sričių. Ir dar tikrai būna ir dienų, kai pozityvumą sunku išlaikyti, bet 9 savaitės – tai tik pradžia. Aš esu pasiruošusi ir toliau su savimi „eksperimentuoti“. 🙂

Jaučiuosi dėkinga už viską, ką turiu šiandien, kas esu šiandien ir kur esu. Apskritai įsitikinau, kad dėkingumas yra tikrai kone veiksmingiausias būdas kasdienei laimei kurti. Viskas priklauso nuo to, kur fokusuoji savo dėmesį – tą ir pastebi labiausiai. Todėl matyti tai, kas džiugina ir tai, už ką jaučiuosi dėkingai, tikrai pasiteisino su kaupu.

Tuo pačiu dėkoju Jums, Ilze. Apsilankymas Jūsų Efektyvių žinučių dirbtuvėse (ir Nuostatų keitimo dirbtuvėse) buvo tikrai pati geriausia gimtadienio dovana, kokią sau galėjau sugalvoti šiais metais. Jūs dirbate itin gražų ir prasmingą darbą. Ačiū už žinias, įkvėpimą ir teigiamą energiją! 🙂

Linkiu Jums sveikatos ir energijos visoms mažoms ir didelėms svajonėms įgyvendinti!

Šiltai,
X.“

(Antroje laiško dalyje raktiniais žodžiais laikyčiau šią frazę: Susigrąžinau savo gyvenimo kūrimo galias. Į šiuos keturis žodžius telpa visas EŽD eksperimento sumanymas: devynios savaitės savo gyvenimo kūrimui, o ne svetimų nagrinėjimui. Ir tos devynios savaitės, jei žmogus sąžiningai dirba, tikrai gali pakeisti labai daug. Vis pavėluojantiems parašysiu, kad naujausia grupė darbą pradės jau šį penktadienį, registruotis galima iki ketvirtadienio.)

Pabaigai

Atrodė, kad 9 savaičių „informacinė dieta“ gimė visiškai atsitiktinai, o jos žingsniai tokie elementarūs ir paprasti, ir tokie savaime suprantami, kad… tačiau galbūt čia ir yra didžiausia lengvų, mažų, paprastų dalykų bėda? Galbūt nepelnytai pamirštame, kad didžiausi dalykai prasideda nuo mažų?

Pavyzdžiui, nusivalyti baimių rūdis nuo svajonių valties. Apžiūrėti ją, palopyti skyles. Galbūt perdažyti. Ir galop išsistumti ją į plačius vandenis. Net jei kyla baimių. Net jei galvoje kaip įkyrus balselis sukasi senos, nubrūžintos išankstinių negatyvių nuostatų plokštelės: „taigi vis tiek nepasiseks“, „ką žmonės pasakys“, „ir kam to reikia?“

Jei jums reikia – šios svajonės, šio noro, šio plano – to ir užtenka pradėti.

Nes apleista svajonė toliau dulkės ir dūlės, kaip ant kranto paliktos ir ežerą tik sapnuojančios senos valtys.


Bookmark the permalink.

Comments are closed