Gruodžio magija gamtos sutemose


Vakar. Protu viską suprantu: šalta, pilkiausias metas gamtoje, tamsu. Jokių žiedų, saulės spindulių, čiulbančių paukščių, vaivorykščių, žemuogių, maudynių. Tačiau ne protu suprantu: tai taip teisinga. Nugrimzti į tykumą, tylą, ramybę ir prieblandą drauge su gamta. Tai taip sveika – atsitraukti nuo savo kasdienos, leisti kažkam apmirti, kad tai vėl atgytų, arba kad galutinai nunyktų ir atlaisvintų vietą kažkam naujam. Gruodžio magija man paprastai padeda daug ką išsigryninti, jei tik įsiklausau.

Gaila tik, kad gruodis su savo triukšmu, dažnai dirbtiniu šurmuliu ir dažnai ne visai sveikomis švenčių tradicijomis tarsi įpareigoja žmogų bėgti, lėkti, ieškoti, pirkti, skubėti, planuoti ir perplanuoti, švęsti per sukąstus dantis, kažkur, kažkaip privalomai.

O aš nenoriu švęsti anksčiau laiko. Nenoriu blaškytis po prekybos centrus. Nenoriu stovėti eismo kamščiuose. Nenoriu būti niekur, kur turėčiau tik užsidėt varnelę. Nenoriu minių. Nenoriu triukšmo.

Noriu tiesiog būti ir tiesiog jausti metų pabaigą, gamtos sutemas, ramybę, kuri kartais atrodo net gyva, kurią kartais galiu justi beveik fiziškai, kai ji krusteli lyg mažas švelnus apuokas kažkur paširdžių drevėj.

 


Bookmark the permalink.

Comments are closed.