Category Archives: Nuostatų galia

Plakatas, skirtas prisidengti nuo kaulytojų

  By ,

Šiandien gal buvo Nemokamų paslaugėlių diena pagal Mėnulio kalendorių, ar užtemimas vis dar veikia? Seniai mačiau tiek „pasiūlymų“ (jie vis dar vadina tai „pasiūlymais“) padirbėti už ačiū ir diskusijų apie tai. Sukilo žavus siutas, aš tą siutą įdarbinau ir parengiau plakatuką su didesne instrukcija, kur ir kam eiti bei ką ras ten nuėję. – Ilze, ką jiems atsakysi? – eilinį sykį sulaukus tokio „pasiūlymo“ paklausė manęs senas geras draugas. – Pateisinsi savo – visiškos bitch – vardą? – Su malonumu, – džiugiai atsakiau.   Na o tiems, kuriems dar nors truputį veikia protas siūlant žmonėms vergauti komerciniuose renginiuose, ir tiems, kuriems dar sukasi šarai sutinkant dalyvauti tokiame išnaudojime, galbūt pravers vaizdas iš šios varpinės pusės, arba jei plakate būtų tilpę daugiau teksto:   Mieli „organizatoriai“, nuolat siūlantys man ir kitiems „geranoriškai“ (t.y. dykai) padirbėti komerciniuose renginiuose ir ten padaryti „gerų darbų“ (t.y. nemokamų darbų). Galbūt nežinojote, kad tokie neįkainojami (tikrąja… Skaitykite toliau

„Taupolis“, „ANTIpaslauginas“, „GnidoSTOP“ ir kitos stebuklingos piliulės

  By ,

Jei būčiau stebukladarė, ir jei galėčiau sukurti stebuklingą piliulę… „Antidaiktinas“   Perki, kai bloga nuotaika. Tempi namo, nors nereikia. Kaupi, nors nedžiugina. Namai dūsta nuo daiktų ir dulkių, bet vis trūksta energijos susitvarkyti. Spinta jau sprogsta, bet tu ir vėl neturi kuo apsirengti. Gera naujiena prislėgtiems išvešėjusios buities. Reguliariai vartojamas preparatas “Antidaiktinas” mažina potraukį pirkti, turėti, sandėliuoti, taip pat palengvina atsisveikinimą su atitarnavusiais, nusibodusiais, nunešiotais ar tiesiog visiškai nereikalingais daiktais. Preparatas natūralus. Vartojamas visas kursas, po vieną kapsulę ryte po valgio. Galimas šalutinis poveikis: askezė ir keistas tykios laimės pojūtis ne perkant, o dovanojant daiktus ar metant juos lauk. Neveikia knygų pirkimo įpročių. „Taupolis“   Nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos, iš kreditkės – į kreditkę, ir vis kažkaip negana tų pinigėlių (būtent pinigėlių)… Nors atlyginimas nebūtinai mažas. Tačiau taupymas per sukąstus dantis lig šiol kažkodėl nepasiteisino. O net atsidėjus, neretai mėnesio gale knietėdavo pasiimti iš taupymo stalčiuko… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

  By ,

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

  By ,

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie naudingų minčių derlių vaduojantis iš skolų

  By ,

Įkvėpimui. Smaugiamiems skolų, tačiau norintiems iš jų vaduotis ne dar pasiskolinant. Ir ne visiškai atsisakant visų gyvenimo džiaugsmų. (Ir be magiškų „tinklinio marketingo“, „investavimo į auksą“ ir kt. „verslo nuo nulio“ triukų.) Apleidusiems svajones. Gyvenantiems su negatyvių įsitikinimų turinčia antrąja puse. Ir kitiems. Tai dar vienas gyvas, gražus liudijimas, ką gali vidinis apsisprendimas, sąžiningas darbas su savimi ir savo įpročiais, kūrybiškas požiūris, atidumas savo poreikiams ir – galbūt tai užvis svarbiausia – išgrynintas noras.   Labai gera matyti, kaip žmonėms suveikia paprasti, elementarūs (galbūt pernelyg paprasti, kad apie tai pagalvotų) būdai vengti švaistymo, kopti iš skolų ir taupyti, kuriuos naudojau ir pati. Priešingai, nei sufleruotų raginantys „grąžinti skolas per sukąstus dantis, per kruvinus krumplius, paskutinius marškinius nusiplėšus, visiškai visko atsisakant”, aš net pašėlusiai intensyviai “atidirbinėdama” didžiausias savo gyvenimo skolas kadaise siekiau išsaugoti gyvenimiškus džiaugsmus. Ir kviečiu tą daryti kitus. Nes tikiu, kad gyvenimas gali teikti džiaugsmą net tuomet, kai taisome… Skaitykite toliau

Kaip viena senjorė ieškojo tinkamos BLIUSKĖS

  By ,

Paskambinu močiutei. Po kiek laiko sakau: – Vakar Tau visą valandą negalėjau prisiskambinti, buvo užimta, turbūt su kažkuo kalbėjai? – Aha, ir tavo sesė buvo sunerimusi, ji tavo mamai paskui sakė, „gal močiutė kokiose laidotuvėse“. O aš jai sakau, „ne laidotuvėse – restorane buvau!“ A cha cha cha! Buvę kolegos pasikvietė, šventė buvusio direktoriaus jubiliejų. Aš jau šešiolika metų nedirbu, tačiau jie mane vis prisimena, pakviečia kažkur, nors kai kurie patys dar nė į pensiją neišėję. Tai matai, tavo močiutė nerimtai gyvena… – juokiasi. – O, tai gerai! – O šiandien buvau spektaklyje su draugėm. Tada galvoju – kažkas ne taip. Mano močiutė gyvena socialiai ir kultūriškai aktyvesnį gyvenimą, nei aš. Nepamenu, kada buvau su draugais restorane (ėjimas dviese turbūt nesiskaito), ir nepamenu, kada žiūrėjau spektaklį. – O dar žinok visi mano draugai kalba apie tą radijo laidą, kurioje tu dalyvavai. Jie nori su tavim susitikt. Norinčių būtų kokie trisdešimt… Skaitykite toliau

Nemokių klientų frazių kolekcija

  By ,

Surinkau šiokią tokią „Atmazų mokėti enciklopediją“. Geriausias man buvo šis: „Žinokit dabar negalim atlikti apmokėjimo, nes mums čia po renginio reikėjo visiems ŽMONĖMS sumokėti.“ Koks gražus užsakovo pasiteisinimas-paaiškinimas. Tiesiog chrestomatinis. O kiek čia dar perlų pririnkau… Jaučiuos gal ir ne kaip šarka, kuri prisinešė į lizdą blizgių auskarų, bet truputį pasiraškiusi braškių nuo svetimos lysvės – tai tikrai. (Nors ir atsiklausiau, ar galima cituoti.) Viskas prasidėjo, kai mano bičiulis paskelbė savo sienoje tokį tekstą:   „- Mes apsvarstėme jūsų pasiūlymą ir galim pasakyti, kad kaina mums yra per didelė, reiktų koreguoti sąmatėlę, – baigė kalbėti malonus moteriškas balsas ir stojo pauzė. – Suprantu jus, – atsakiau, – bet kaina yra pagrįsta už atliekamus darbus ir nekoreguojama. Čia atrodytų ir reikėtų baigti pokalbį, mandagiai atsisveikinus abiems pusėms. Bet maloni moteris ragelyje liūdnai atsikvėpusi, prabilo toliau. – Suprantat, kad kiti žmonės už tiek pinigų sąžiningai dirba visą mėnesį. O jums čia ką… Skaitykite toliau

Vargo logika: negaliu įpirkti – tai bent įgelsiu

  By ,

Pasakykit jūs man, iš kur tas gnidiškas kai kurių žmonių noras – jei jie negali kažko įpirkti – tai ateiti ir bent jau skorpioniškai įgelti, iš paskutinių savo menkavertiškų pastangėlių? Prie prekybcentrio dvi pagyvenusios moterys pasistačiusios prekystalį, pardavinėja uogas ir daržoves. Ateinu ir žiūriu į braškes (na, ir į bulbas, bet bulbos ne taip romantiškai skamba nūnai, tai tęsiu apie braškes). Tokios gražios uogos, tokios didelės, raudonos, tik šypso man. Nesergu paranoja „lenkiškoms – ne“, man skanios ir kaimynų braškės. Ir trešnės čia gražios, gal dar gražesnės už braškes, ale man čionais pasirodo brangokos – po 6 eurus už mažikę plastikinę dėžikę. Kažkur mačiau perpus pigiau, tai, galvoju, čia pirksiu tik braškes. (Ir bulbas.) Dabar akimirkai stabtelėkime: tai kieno problema, kad man trešnės atrodo brangokos? Žinoma, mano. Logiška, nu. Negi pardavėjų? Tai aišku, kad ne jų. Jos parduoda už tokią kainą, už kokią žmonės perka. Kas neperka – na, neperka.… Skaitykite toliau

Blaivus gyvenimas be draudimų ir kontrolės

  By ,

Žinau, kad visi nevykę „draudimai“ ir tragikomiški „valstiečiai“ didelei daliai žmonių suformavo labai neigiamą negeriančio žmogaus įvaizdį – kad blaivininkas yra trenktas vyžočius, vadinamasis control freak’as, liaudies kostiumą vilkįs, verbomis ir rožančiumi mostaguojąs, gėjams pragaru grasinąs vyrukas su sijonu ir kuodu ant galvos. Pašėlusiai gaila, nes iš tiesų labai daug žmonių, pasirinkę blaivų gyvenimą, tikrai daugiau laimi, nei pralaimi. Ir vis tik matydami tokį radikalėjimą, tokį buką, nenuoseklų baivybės idėjos vystymą, dabar turbūt jau retas tuo patikėtų.   Vakar skaičiau vieną straipsnį, ir apėmė toks liūdesys. Taip keista žinoti, kad tai, dėl ko vieni kovoja daug metų, dėl ko vieni kaunasi su mirtinomis ligomis ar ant rankų neša savo vaiką iš palatos į palatą, tai, dėl ko kiti skęsdami purtosi svetimų užkrautas skolas ar plikomis rankomis kovoja su aršiausiais vidiniais savo demonais, kiti lengva ranka tai meta į konteinerį. Tai yra gyvenimas. Po kelių savaičių pertraukos užsukau į portalus, ir… Skaitykite toliau

Apie kunigą, kuris tingėjo melstis

  By ,

Mažytis bažnytkaimis. Rytinės pamaldos. Pro spalvotus vitražų stiklus ant grindų liejasi saulės šviesa, medinės bažnytaitės tyloj pasakiškai garsiai bimbia riebi, didžiulė, tingi kamanė, skraido sau linksma aplink vitražus. Staiga kunigas nuo altoriaus ateina tarp eilių ir skėstelėjęs rankomis sako: – Pasakysiu jums atvirai, šiandien labai tingiu melstis. Wow wow wow, WHAT? – išpučiu akis. Taip, kunigų esu mačiusi įvairių. Na, kunigai juk irgi žmonės. Vieni, man atrodo, dirba labiau iš reikalo – jie labiau ne kalba susirinkusiems, o bamba sau po nosim, jų būna labai nuobodu klausyt, iš bažnyčios per tokias pamaldas norisi bėgt (kartais ir pabėgu, tiesiog neištveriu matyti, kaip be meilės galima dirbti tokį darbą). Kiti, man panašiau, dirba iš aistros, jų klausytis būna be galo įdomu, jie gyvi, tikri, jie tūkstantmečius žodžius įkūnija šiandienos pavyzdžiais, atsiliepia, reaguoja, turi humoro jausmą, tačiau drauge yra neištežę, nepataikauja parapijonims. Tačiau kad kunigas pamaldų metu prisipažintų tingįs melstis – to dar… Skaitykite toliau