Kategorija: Nuostatų galia

Apie praradimus ir tai, kas po jų prikelia

  By ,

Atvirokas tekstas, bet kartais reikia ir tokių: apie praradimus, patirtą smurtą, padarytas klaidas. Būna, kad paieškos mano puslapyje skamba tikrai bauginančiai. “Nebenoriu gyventi”, rašo kažkas, ieškantis, už ko užsikabinti. “Gyvenime praradau viską,” – rašo kitas žmogus ir, matyt, ieško mano teksto, ką pati dariau, kai buvau praradusi darbą, skendėjau skolose, kai kurie draugai (?) nevengdavo mane pašiepiančiai pavadinti “bedarbe”, o mano savivertė menko ne dienomis, o valandomis. Apie nenorėjimą gyventi dar ketinu rašyti, tačiau šįsyk noriu stabtelėti ties “praradau viską”, kiek nauju kampu. Aš tikiu, kad žmogui, kuris tiki tik daiktine, apčiuopiama realybe, prarasti viską (ar tiesiog kažką labai tuo metu svarbaus) gali būti labai sunku. Tačiau jei jumyse yra bent krislas tikėjimo, kad žmogus – tai daugiau nei mėsa ant kaulų, kraują varinėjanti širdis, kalbos padargai, funkcionuojančios smegenys, balsavimo teisė ir banko sąskaita, jau bus lengviau. Tuomet materialūs, sveikatos ar net galimybių praradimai tėra dekoracijos, kurias Visata keičia, kad… Skaitykite toliau

Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę

  By ,

Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė: „velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą… Skaitykite toliau

Kai smurtas tampa „savaime suprantamu“ – ir ką daryti, kad būtų kitaip

  By ,

Kartas žmonės, palietę tam tikras temas, tampa savotiškais ledlaužiais, kurie braunasi per ilgus dešimtmečius įšalusias visuomenės nuostatas ir patys savimi laužo senus, nešvarius ledus. Manau, itin ryškiai ir skaudžiai šią tendenciją matome pastaraisiais mėnesiais, viešumoje. (Jūs žinot, apie ką aš.) Iš patirties žinau, kad ledlaužiu būti labai sunku. Man adresuoti žodžiai „k*rva“, „d*bilė“, „d*ra“, „kalė“, „kiaulė“, „pati kalta“, „o ko tu tikėjaisi?“, „kitaip ir nebūna“, „l*chele, o kaip kitaip įsivaizdavai?“ lyg šūdų gniūžtės skriejo ir skriejo į mano pusę, nespėdavau valytis (FB sienos). Ką tąsyk padariau? Ne, neužsidėjau tago #metoo. Tada jo dar nebuvo. Tačiau prieš ketverius metus buvau vienas pirmų žmonių Lietuvoje, pradėjusių garsiai kalbėti apie psichologinį smurtą darbe. Ir buvau turbūt vienintelis žmogus, kuris šia tema kalbėjo taip ilgai ir taip išsamiai – po mano asmenine istorija paremtos knygos „Atleisk savo šefą“ (2013 m.) pasirodymo daviau dešimtis interviu ir valdžiau šiai temai skirtą FB puslapį. Agresyvios žinutės, pažadai… Skaitykite toliau

3 patikrinti dalykai geresnei savijautai

  By , ,

Bus, kaip panevėžiečiai pasakytų, ilgĘsnis tėkstas, bet biškį naudingĘsnis nei kiti mana. Vakar sėdžiu mažytėj klinikoj, laukiu kraujo tyrimų. Greta manęs (mus skiria tik pūpsanti paltų kabykla) sėdi moteris, taip pat laukia savo eilės. Labai greit paaiškėja – psichologė arba psichoterapeutė. Ir jos ragelis, taip švelniai tariant, netyla.   Vos per kelias minutes pas ją registruojasi du ar trys nauji klientai (ar pacientai, nelygu, kur kaip vadina). Ji telefonu nupasakoja, kad pirmas pokalbis yra susipažinimui ir abipusiam pasižiūrėjimui, ar norėsis dirbti drauge.   Kadangi sėdžiu labai arti ir esu labai smalsi, net ausį tarp paltų įkišusi klausausi. Psichologė man pasirodo labai simpatiška ir gerai išmananti savo darbą – nežada oro pilių, nepasakoja vėjų, nebando „įkvėpti“ nesveiku pozityvu (kuris depresuojantį žmogų gal tik atbaidytų). Tačiau iš jos užduodamų klausimų ir ypač iš to intensyvumo, kaip jai skambina vienas po kito ir kaip beria lyg žirnius savo bėdas, suprantu: ruduo tikrai nėra… Skaitykite toliau

Apie gyvenimo džiaugsmą ten, kur mažiausiai tikiesi

  By ,

Kartais gali žmogus gauti dvigubą dozę netradicinės gyvenimo išminties ir pamiršto džiaugsmo netikėtai neplanuotai, be rasotų rožių ir saldžių citatų – tiesiog laiptinėj. Lėkdama laiptais aukštyn, sutinku garbaus amžiaus kaimynę – ji kadais sakė, užmuš, jei pasirašysim už renovaciją (prank’ino mane, žinoma, šelmė). Šįsyk ji labai linksma. – O! – sako. – Norėjau padėkot! – ir spaudžia man ranką. Vėl prank’as, galvoju. – Už ką? – pakeliu antakius iki viršugalvio. – Kad taip gražiai sutvarkėt laiptinę! – Oooo, šįsyk ne aš, – prisipažįstu. – Ne?! – paleidžia mano ranką. – Maniau, tai Jūs lėkštes po mano gėlėm padėjot! – Deja, – atsiprašančiai gūžteliu.   (Turiu pasakyt, kad nejaučiu jokios meilės pelargonijoms, ir išties man laiptinė be pelargonijų gražesnė nei su jomis, bet telieka tai tarp mūsų, mieli skaitytojai, nesakykime šito mano kaimynei. Man gera matyti, kad žmogus save realizuoja puošdamas laiptinę.)   Kaimynė šiandien tikrai labai geros nuotaikos, imam kalbėt.… Skaitykite toliau

Laikas keičia viską (o žmogus renkasi, kaip)

  By ,

Laikas keičia viską. Medį, žolę, paukštį, stirną, jūros krantą, kalno viršūnę. Akmenį, ir tą pakeičia per daug metų. Laikas keičia ir žmogų. Tačiau žmogui duota neeilinė galimybė pačiam lemti, kaip jį pakeis tas laikas. Medis mažai ką gali rinktis, nedaug ką rinktis gali gyvūnas, apie akmens pasirinkimus gal kukliai patylėkim. O va žmogus rinktis gali – kasdien, mažesniuose ir didesniuose dalykuose. Kaip jis gyvena, kada keliasi ir kada eina miegoti, kiek juda, ką valgo, ką geria, ką žiūri, ką skaito, kiek skaito, ko klauso, kaip klauso, kuo remiasi, kuo vadovaujasi, kuo tiki, kaip tiki, kiek mokosi, kaip mokosi, ką kalba ir ką galvoja, kokius santykius puoselėja, ką kuria ir kodėl, ką dirba, kaip dirba, kam skiria savo energiją, su kuo jis leidžia savo gyvenimą ir su kuo jam nepakeliui. Jo pasirinkimai lemia, kaip – į kurią pusę, į kokią kokybę – tas laikas jį keis. Jis silps ar stiprės, buks… Skaitykite toliau

Plakatas, skirtas prisidengti nuo kaulytojų

  By ,

Šiandien gal buvo Nemokamų paslaugėlių diena pagal Mėnulio kalendorių, ar užtemimas vis dar veikia? Seniai mačiau tiek „pasiūlymų“ (jie vis dar vadina tai „pasiūlymais“) padirbėti už ačiū ir diskusijų apie tai. Sukilo žavus siutas, aš tą siutą įdarbinau ir parengiau plakatuką su didesne instrukcija, kur ir kam eiti bei ką ras ten nuėję. – Ilze, ką jiems atsakysi? – eilinį sykį sulaukus tokio „pasiūlymo“ paklausė manęs senas geras draugas. – Pateisinsi savo – visiškos bitch – vardą? – Su malonumu, – džiugiai atsakiau.   Na o tiems, kuriems dar nors truputį veikia protas siūlant žmonėms vergauti komerciniuose renginiuose, ir tiems, kuriems dar sukasi šarai sutinkant dalyvauti tokiame išnaudojime, galbūt pravers vaizdas iš šios varpinės pusės, arba jei plakate būtų tilpę daugiau teksto:   Mieli „organizatoriai“, nuolat siūlantys man ir kitiems „geranoriškai“ (t.y. dykai) padirbėti komerciniuose renginiuose ir ten padaryti „gerų darbų“ (t.y. nemokamų darbų). Galbūt nežinojote, kad tokie neįkainojami (tikrąja… Skaitykite toliau

„Taupolis“, „ANTIpaslauginas“, „GnidoSTOP“ ir kitos stebuklingos piliulės

  By ,

Jei būčiau stebukladarė, ir jei galėčiau sukurti stebuklingą piliulę… „Antidaiktinas“   Perki, kai bloga nuotaika. Tempi namo, nors nereikia. Kaupi, nors nedžiugina. Namai dūsta nuo daiktų ir dulkių, bet vis trūksta energijos susitvarkyti. Spinta jau sprogsta, bet tu ir vėl neturi kuo apsirengti. Gera naujiena prislėgtiems išvešėjusios buities. Reguliariai vartojamas preparatas “Antidaiktinas” mažina potraukį pirkti, turėti, sandėliuoti, taip pat palengvina atsisveikinimą su atitarnavusiais, nusibodusiais, nunešiotais ar tiesiog visiškai nereikalingais daiktais. Preparatas natūralus. Vartojamas visas kursas, po vieną kapsulę ryte po valgio. Galimas šalutinis poveikis: askezė ir keistas tykios laimės pojūtis ne perkant, o dovanojant daiktus ar metant juos lauk. Neveikia knygų pirkimo įpročių. „Taupolis“   Nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos, iš kreditkės – į kreditkę, ir vis kažkaip negana tų pinigėlių (būtent pinigėlių)… Nors atlyginimas nebūtinai mažas. Tačiau taupymas per sukąstus dantis lig šiol kažkodėl nepasiteisino. O net atsidėjus, neretai mėnesio gale knietėdavo pasiimti iš taupymo stalčiuko… Skaitykite toliau

Apie parklupimus ir kėlimąsi

  By ,

Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę. – Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno. Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja: – Gal galiu iš Jūsų paskambinti? Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis. – Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur… Skaitykite toliau

Apie vasarą be įpročio peikti orus

  By ,

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau