Autorius: Ilzė Butkutė

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

  By , ,

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, „oi, kas čia tokio”, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: „dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas” (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): „Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

  By , ,

„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).” Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų… Skaitykite toliau

Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau

  By , ,

„Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad dalinatės savo žiniomis, patirtimi ir atradimais. Jaučiu, kad po šių 9 savaičių, viskas yra kitaip. Aš esu kitokia (ir sau labiau patinku :)). Galvojau parašyti, kai atsitiks kažkas WAU, bet supratau, kad jau atsitiko, tik tai įvyko, regis, taip natūraliai ir nepastebimai, kad nepajutau paties lūžio momento 🙂 Prieš pradedant vardinti pokyčius, noriu pridurti, kad dėl situacijos namie ne viską pavyko taikyti 100%, jutau didelį savo vyro priešinimąsi mano pokyčiams, tai aš dar ties 6-7 savaite koncentruojuosi. Nepaisant to, noriu pasidžiaugti: 1. Mano pagrindinis tikslas įvardintas pirmą savaitę buvo ramesnis, taikus bendravimas su artimaisiais, harmonija namie. Turiu pasakyti, kad nepamenu kada taip gerai sutariau su savo sūnumi! Jam beveik 12, prasideda ankstyvoji paauglystė (kurios taip bijojau), bet dabar esame artimesni nei kada anksčiau! Jis man pasipasakoja paslaptis, ateina pasitarti. Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau. 2. Tiesą pasakius, nustojau… Skaitykite toliau

Apie žmogų, kuris turi atsakymą

  By ,

Vis sulaukiu laiškų su klausimais, ar dalyvauti EŽD eksperimente kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis, konkretaus žmogaus konkrečiu atveju. Visa ko pradžia yra žmogaus viduje ir šis eksperimentas skirtas tiems, kurie tai nujaučia ar jau labai gerai žino. Visi svarbiausi atsakymai, visi geriausi intuityvūs sprendimai jau glūdi ten. Mes tik galime juos geriau išgirsti, sąmoningai pritildę pasaulio triukšmą. Lygiai taip pat kaip nutykus namams ima girdėtis tiksintis sieninis laikrodis. Jis juk tiksėjo visą dieną. Tik kažkas jį lig tol užgožė. Miesto gaudesys, muzika, gartraukio ūžimas ar mūsų pačių mintys. Taip kad neieškokite papildomo triukšmo, aplinkinių patarimų (ypač – paliepimų dalyvauti) ar mano konsultacijų. Pati tikrai paprasčiausiai fiziškai negaliu skaityti visų laiškų su nupasakotomis aplinkybėmis ir fiziškai į juos visus atsakyti. Tik pats žmogus gali priimti sprendimą dalyvauti. O kaip informacinė dieta veiks konkrečiu atveju, pasakyti būtų tas pat, kaip burti iš kavos tirščių. Įsivaizdavimui, kas galėtų nutikti, aš mėgstu remtis jau sudalyvavusių atsiliepimais. Kartais eksperimentą… Skaitykite toliau

Apie kalbos magiją – „Beatos virtuvėje”

  By , ,
Ilzės dirbtuvės Beatos virtuvėje

Puikius interviu klausimus paruošė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Mes dažnai kalbame apie būties lengvumą. Kokia būtis tau yra lengva? Pati būtis yra iš žodžio būti, o ne veikti, daryti, bėgti, dirbti, veržtis, konkuruoti. Man labai lengva būti, kai neperkraunu dienotvarkės darbais, kai galiu gyventi lėtai – anksti keltis, nors nereikia skubėti į jokį susitikimą, išgerti kavos auštant, galbūt kažką parašyti, tvarkytis namuose, išeiti į poros valandų žygį palei upę, fotografuoti medžius ir augalus pakeliui, tada grįžti namo, padirbėti iki vakaro, ir laukti namo grįžtančio vyro su karšta vakariene, o paskui dviese skaityti knygas. Tokia būtis man yra karališkiausia, nors ji ir labai paprasta. Labai daug džiaugsmo ir lengvumo mano gyvenimui teikia ir gyvas bendravimas. Virtualų bendravimą laikau savotišku XXI amžiaus prakeiksmu, jis yra siejamas ir su perdegimu darbe – netikra, negyva komunikacija, ypač, kai jos labai daug, tikrai alina. Tačiau gyvai sutinku šimtus žmonių kiekvieną mėnesį ir tie susitikimai visad labai… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

  By , ,

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau

Artėja 40? 50? 60? Bijote pokyčių? Istorija įkvėpimui

  By , ,

Truputis malkų kažkieno lėtai rusenančiai vilties ugniai nepakenks. Tai puikus gyvas pavyzdys, ką galima nuveikti neturint negatyvių išankstinių nuostatų (ar nepasidavus joms). Ir ši istorija gali būti sveika vakcina kažkieno vaizduotei, jei: – žmogus dūsta tegul ir gerai apmokamam darbe, bet jaučia, kad jo siela ten merdi, – artėja 40 (50, 60 ir t.t., o gal tik 30?), ir sau pradedama pasakoti istorija, kad kažką radikaliai keisti „jau vėlu” (oh yeah), – kamuoja pompastiškai mistiški užmojai „suvokti gyvenimo misiją”, „sužinoti šios reinkarnacijos užduotį”, tačiau realybėje nepajudinama nė piršto, kad būtų atrasta nors mažiausia širdžiai miela ir prasminga veikla, – dirbama per sukąstus dantis ir nė neįsivaizduojama, kad darbas gali tapti ne tik malonumu, bet ir… antraisiais namais.   Mėgstu tokias istorijas.   Galbūt todėl, kad tuoj prasidės šešti metai, kai esu sukūrusi darbo vietą sau pačiai, ir nepaisant tokio jau netrumpo stažo, man vis dar gera gauti naują patvirtinimą –… Skaitykite toliau

Apie kalėdinę karštinę

  By ,

Jau pustrečios valandos Advento tyloje darydama generalinę tvarką namuose, pritrūkstu šventiško įkvėpimo, tad ant treningų užsitempiu ilgaaulius kablus iki kelių (o kas man), ir išeinu atsikvėpti į balkoną. Ir mūsų gatvėje pamatau kalėdinės karštinės nukamuotą trijulę.   Tėtis neša į tinklą įvilktą eglutę. Vienas mažas pipiras pėdina priekyje. O kitas, dar visai visai mažas grybukas, eina iš paskos. Mažasis grybukas ir taip eina labai lėtai, nes greičiausiai dar ne taip seniai pramoko savom kojom vaikščiot, tačiau eisenos greitį dar labai stipriai lėtina jo noras užsukt pastovėt į kiekvieną balutę pakeliui. Tad grybukas eina lėtais zigzagais, pareigingai įlipdamas į kiekvieną balą ir pamaldžiai pastovėdamas joje nudelbęs kepurėtą galvą.   Didesnysis, bet vis tiek ne ką didesnis pipiras gi jaučia šventą pareigą pritūpti prie murzinos pusnies likučių, sulipdyti (kiek įžiūriu iš ketvirto aukšto, plikom rankom) gniūžtę, ir sviesti ją į viršų. Tada, žinoma, reikia lipdyti antrą.   Tėtis su eglute trypiniuoja, kažką… Skaitykite toliau

Kaip atpažinti savižudybės grėsmę

  By ,

Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui: „Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…” „Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.” „Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.” „Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.” „Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…” „Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.” „Žudosi stipriausieji.” Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą” istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau… Skaitykite toliau

Apie seminarų turizmą

  By ,

Sulaukiau įvairių reakcijų porąsyk paminėjusi „seminarų turizmą”. Iš tiesų liūdnoka man ši frazė, tačiau ji iš gyvenimo. Aš tikrai ne prieš, kad žmonės tiesiog leidžia laiką seminaruose – geriau juk, nei prie butelio. Tačiau tokiu atveju būtų gerai įsivardinti, kad ateinama tiesiog praleisti laiko.   Ir kad tiesiog bėgama iš vieno seminaro į kitą, „nerandant laiko” taikyti naujai gautos ar jau kadais turėtos informacijos, aš ne prieš. Tačiau kartais tokie bėgikai iš seminaro į seminarą bėga, iš tiesų bėgdami nuo labai didelių, užvilkintų problemų, jau sprogstančių gyvenimiškų pūlinių. O bėgti yra kur, ir bėgti galima visą gyvenimą, kuriantis iliuziją, kad „kažką gi vis tiek veikiu, bandau”.   Klausimas tik, kas taip bėgant lauks ten, prie finišo.   Mano pačios patirtis tokia: geras seminaras, geras kursas atsiperka dešimteriopai ir šimteriopai, ir materialine, ir nematerialine prasme. Ir bėgti po jo kažkaip niekur nebesinori – norisi spręsti tai, nuo ko bėgai.   Sąlyga… Skaitykite toliau