Vitaminas nuo silpnumo, slogučio ir nuovargio

– Ką veiki? – Vaikštau ant Tauro kalno, – sakau telefonu. – O ką VEIKI? – Kraunu saulės batareiką! Skaičiau, kad 9 iš 10 lietuvių trūksta vitamino D. Ir, sakoma, tik 10 % šio vitamino galime gauti su maistu (deja, daugiausia gyvūninės kilmės), o 90 % mūsų kūnas pasigamina būdamas saulėje. JEIGU pasigamina. JEIGU yra tos saulės. Na, iš tiesų ji visada yra, kažkur aukštai virš debesų. Tačiau šią žiemą buvo gal tik penkios saulėtos dienos, bliamba. PENKIOS, po paraliais! Ir nėra ką patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, nors norėtųsi. : ) Jei po tokios apniukusios žiemos jaučiate, kad šaltasis metų laikas buvo kaip niekad sunkus emociškai ar net fiziškai, jei imunitetas nusilpęs, stinga jėgų ir neapeidžia slogutis, išbandykite saulės vonias. Tai – natūralios, pačios gamtos mums rengiamos vitamino D dirbtuvės. O jei ilgesnį laiką kamuoja sunkios, depresyvios nuotaikos, jaučiate tikrai stiprų organizmo išsekimą, yra nusilpę raumenys, vargina kaulų maudimas,… Skaitykite toliau

Kai siūlo padirbėti nemokamai

Tagi, vėl gavau pasiūlymą padirbėti už transporto išlaidas ir „reklamą” – atvykti į „didžiausią marketingo konferenciją” paskaityti pranešimo, nes organizatorių girdėtas kažkuris mano ankstesnių pranešimų paliko jiems didžiulį įspūdį. Perskaičiusi laišką nežinojau, juoktis ar verkti, tai sėdau ir parašiau atsakymą. Žinau, kad šimtai žmonių Lietuvoje kasdien sulaukia tokių „pasiūlymų” ir kartais tie pasiūlymai teikiami tokiu naglu veidu arba „pasiūlymų” gavėjai taip menkai tesuvokia savo laiko ir patirties vertę, kad ima ir sutinka. Atskirkime labdarą nuo komercinių projektų ir turėkime kiaušus pasakyti aiškų, griežtą NE kaulytojams. Galbūt mano laiškas kažkam iš jūsų bus pirmo tokio atsisakymo eskizas ar galbūt jame rasite naujų argumentų, dėl ko dirbti už dyką ten, kur kiti mūsų sąskaita uždirbinės pinigus ir / ar žinomumą, yra TIESIOG NENUSAKOMAI KVAILA. Ir jei sutinkate dirbti už benziną vien dėl savo skystumo – prisiminkite, kad kiekvienąsyk sutikdami leidžiate šiam nemokamų paslaugėlių grybeliui plėstis ir kerotis, ir jūsų sutikimas reiškia, kad… Skaitykite toliau

Pinigai ar „pinigėliai”: žodžio ir nepriteklių ryšys

Ar žmonės, išbraukę vos vieną žodį iš savo žodyno, rizikuoja gyventi geriau? Mano tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad tokia maloni rizika tikėtina. Jei tariant kukliau. O jei vadinant reiškinius tikraisiais vardais – tai man po kiekvieno seminaro ar praktikos kas nors parašo, kad pakeitę kasdienius žodžius per kelis mėnesius pasidvigubino atlyginimą. Per pastaruosius kelerius metus man teko matyti žmonių, kurie, pakeitę vos kelis žodžius savo žodyne, atkūrė ryšį su vaikais po skyrybų ar išsaugojo šeimas krizių akivaizdoje. Aš mačiau pernelyg daug gyvų pavyzdžių, kiek jėgos turi vienui vienas ištartas žodis, kad nepykčiau ant žmonių, savo noru savais žodžiais programuojančių save nesėkmei, neišsipildymui ir skurdui. Tačiau šįsyk aš ieškojau daugiau įrodymų, kad mūsų sakomi žodžiai stipriai susiję su tuo, kaip gyvename. Man šįsyk reikėjo kiekybės ir didesnės imties. Todėl apklausiau kelis tūkstančius žmonių. Apie vienui vieną žodį. „Pinigėliai”. Pinigėliai. Įsižiūrėkite į šį žodį. Ištarkite garsiai ir įsiklausykite. Ką reiškia pinigėliai? Rožiniai ir pūkuoti? Ne? Tai kokie… Skaitykite toliau

Kaip pakeičiau seną sugedusią plokštelę

Neseniai susitikau su mama ir atsisveikindama jai sakau: – Žinai, reiktų jau automobilį nuplauti, išsiurbti. Pagalvok pati, kaip gera bus įsėst į švarų, blizgantį – net sieloj šviesiau bus, toks tikras pavasaris ateis. Kalbėdama ir pati taip ryškiai įsivaizdavau tą švarų automobilį, tą tvarką ir gaivą, kad jau eidama namo, kopdama laiptais, staiga stabtelėjau laiptinėje. Kažkurie mūsų kaimynai yra tiek pažengę dvasiškai, kad meta po savim ne tik cigaretes, bet ir prišnypštas popierines nosinaites. Iš tiesų jau kurį laiką tiesiog piktindavausi – net tingiausi gyvuliai neš*ka ten, kur gyvena. Buvo tiesiog koktu galvoti apie žmogų, kuris gali snarglėtą nosinę numesti sau po kojom, ir greta įmygti cizos nuorūką. (Taip, pasidavę Vilniaus romantikai, įsigijome namus sename name – niekad nesigailėsiu vaizdo pro langus ar to, kad už kelių kvartalų plyti Senamiestis, tačiau senas raugas laiptinėje sklaidysis, matyt, dar ne vienerius metus.) Tačiau šįsyk, mintyse tebesinešdama švaros vaizdinį, staiga pagalvojau: mano piktinimasis… Skaitykite toliau

Kūrybinio rašymo praktika – vakar

tebūnie paslaptis – gal aš mėlyna kovo naktis – ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs tarp žibintų lėtai – per mieguistas Žvėryno gatves ir per snaudžiantį parką – kur vien inkilų kuždesys   tebūnie paslapčia – kaip kaštonuos pakibus delčia buria Žemei iš delno pavasarį – jis prasidės su lakštingalos ašara po pirmutinės liūties ir į žmones žiūrės žalios akys iš miško – kaip čia   tebūnie neramu – liūdesys juk neturi namų kaip kasmet jis bastysis ilgai ir kažkur valkataus kol kiti jį jaukinti pradės ir galiausiai priglaus pavadins jį savu ir augins ligi metų kitų   tebūnie taip trumpai – lyg vaikų paleisti aitvarai – dienos plakas ore – bet vėliau jas po vieną pames – –   ir prie mėlyno lango tu klausi ir klausi savęs ar pavasarį šį – – ar gyvenimą šį – – iš tiesų ar tikrai gyvenai Skaitykite toliau

Kaip saugoti save tragedijų akivaizdoje

Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.   Labas rytas, Ilze, tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.   O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…   Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą… Skaitykite toliau

Juodoji prognozių ir pranašysčių magija

Dėl kokių priežasčių žmonės skaito astrologines prognozes ir pranašystes, klausosi jų? Tik iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti? Ar tikėdamiesi sužinoti sėkmingesnius periodus, planuoti darbus, sužinoti savo stiprybes, galimybes? Deja, man tenka sutikti žmonių, kurie prisiskaitę prognozių ir pranašysčių ne traukia sėkmę į savo gyvenimą, o daro viską, kad atbaidytų ją: apauga baimėmis ir įtarimais, mintyse ima sukti juodžiausius scenarijus, o tariamos negeros nuojautos ir vidinės abejonės tampa kasdienėmis palydovėmis. Šįsyk nutariau pažvelgti į blogų prognozių ir blogų pranašysčių poveikį jų „vartotojui” – skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui. Beje, nors nuolat pabrėžiu, kad mano seminaruose neužsiimame egzotiškomis “dvasinėmis praktikomis”, neatvėrinėjame čakrų ir netriname krištolinių rutulių, periodiškai sulaukiu žmonių (kartais jau tapusių seminarų turistais), norinčių “nusiimti užkeikimą”, “sužinoti savo karminę misiją” ar “gauti užkalbėjimo tekstą išėjusiam vyrui susigrąžinti”. Darsyk: tikrai neužsiimu tokiais dalykais. Mano seminarai ir nuotolinės praktikos grįstos kūrybišku požiūriu, gebėjimu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, ir mokslu. Jų tikslas yra augintis savistabą,… Skaitykite toliau

Ar moteris 80-ies turi tik apsimūturiuoti skarele ir bambėti?

Bruzdu, dūlinėju po namus aną savaitę, nerandu sau vietos kai vabalas, ne iki galo po žiemos atsikvošėjęs pavasarį: nesugalvoju, kaip čia gimtadienį švęst. Ir, kaip tyčia, skambina man kažkas. Žiūriu – Irutė. Kuri pati ką tik atšventė gimtadienį. – Tai kaip atšventei? – klausiu. – Ai gerai, – sako, – išsinuomojau salę kavinėj, susikviečiau septynias geriausias drauges. Žaidėm visokius žaidimus, daug juokėmės, daug kalbėjomės, skaniai vaišinomės. Tikrai labai gerai pabuvom. Bet čia taip simboliškai tik atšvenčiau, tik su draugėm. Gi bus dar ir kitas gimtadienis, kitiems draugams ir šeimos nariams. Tai ten bus tikras jau.   Tame „kitame gimtadienyje”, skirtame „kitiems draugams ir šeimos nariams”, ir aš dalyvausiu.   Nes Irutė yra mano močiutė.   Ir ji ką atšventė 80.   Ne, ji nėra turtuolė, kad nuomotųsi kavines kiekviena proga. Ji niekad neužėmė ypatingų pareigų kokiame CK ar panašiai, neužgyveno prabangių butų ir vasarnamių ar kitų turtų. Tačiau ji tikrai… Skaitykite toliau

Jei su gauta siunta darytume tai, ką darome su išsipildymais

Kaip atrodytų, jei užsisakytume kažkokią prekę su pristatymu į namus, o kurjeriui atvažiavus tarpduryje staiga sakytume: – Aaaai, čia matyt ne man, aš neverta, aš neužsitarnavau, yra vertesnių už mane… Arba Lietuvos pašte prie langelio imtume mekenti tokias nesąmones? Deja, kartais būtent tą darom su savo norų išsipildymais. Kažko labai norėjom – užsakėm. Ir štai Visata supakavusi pristato mums siuntinį. Tačiau būna, kad pradėjus pildytis norui, užtraukiam būtent tokią giesmelę-rypelę. Manau, ir Visatą gali užknisti tas vadinamasis „lietuviškas kuklumas”, kas iš tiesų tėra liguistas nusimenkinimas: – Ai ne, čia ne man, čia kažkokia klaida, negali būti, aš neverta, kiek vertesnių už mane… Beje, ir pati taip giedojau, kai būtent mane pasirinko leisti Niujorke; ir šiandien dar būna dvejonių, ar jie tikrai neapsiriko. Bet gal kartais ne mums spręsti apie vertumą ir nevertumą. Užsakėm – priimkim. Panorėti, o paskui čvierytis tikrai nėr adekvatu. (Jei manot, kad adekvatu, pabandykit taip pat elgtis Lietuvos… Skaitykite toliau

Kūrybinė meditacija sekant siūlą

Sako, labai sveika užsiimti rankdarbiais – ir galva ilsisi, ir kitos smegenų dalys dirba. Esu patyrusi, kad tai labai padeda kristalizuotis ir kūrybinėms idėjoms (nebūtinai susijusioms su tais rankdarbiais). Pastaruoju metu jutau keistą poreikį imtis kažko, kažką meistrauti ar kurti būtent rankomis, tik neradau, ką konkrečiai noriu daryti. Tai papaišau, tai origami palankstau – lyg ir tai, bet ne. Karolius verti? Kažkaip tingu. Molio namie turiu, bet lipdyti vis neprisiruošiu. Net LEGO įsigijau prasiblaškymui – smagu, ir vis tik, ne tai. Ir štai pagaliau radau TAI. TAI nutiko ir man. Priešistorė tokia: mano giminėj visos moterys nagingos – mezga, neria, siuva, siuvinėja. O aš kažkaip į šią giminę nukritau iš kosmoso. Mano nagingumas pasireiškė daugių daugiausia lipdymu, keramika, vaikiškais eilėraščiais, rašant juos ant plytų, piešiant akrilu ant medžio lentų, lankstant skulptūras iš vielos, liejant jas iš gipso, dėliojant mozaikas iš kruopų ir kuriant švytinčias instaliacijas iš lempelių. Niekad nebuvau gera,… Skaitykite toliau