Artėja 40? 50? 60? Bijote pokyčių? Istorija įkvėpimui


Truputis malkų kažkieno lėtai rusenančiai vilties ugniai nepakenks. Tai puikus gyvas pavyzdys, ką galima nuveikti neturint negatyvių išankstinių nuostatų (ar nepasidavus joms). Ir ši istorija gali būti sveika vakcina kažkieno vaizduotei, jei:

– žmogus dūsta tegul ir gerai apmokamam darbe, bet jaučia, kad jo siela ten merdi,

– artėja 40 (50, 60 ir t.t., o gal tik 30?), ir sau pradedama pasakoti istorija, kad kažką radikaliai keisti “jau vėlu” (oh yeah),
– kamuoja pompastiškai mistiški užmojai “suvokti gyvenimo misiją”, “sužinoti šios reinkarnacijos užduotį”, tačiau realybėje nepajudinama nė piršto, kad būtų atrasta nors mažiausia širdžiai miela ir prasminga veikla,

– dirbama per sukąstus dantis ir nė neįsivaizduojama, kad darbas gali tapti ne tik malonumu, bet ir… antraisiais namais.

 
Mėgstu tokias istorijas.
 
Galbūt todėl, kad tuoj prasidės šešti metai, kai esu sukūrusi darbo vietą sau pačiai, ir nepaisant tokio jau netrumpo stažo, man vis dar gera gauti naują patvirtinimą – va, prašom, įmanoma.
 
Galbūt todėl, kad itin mėgstu dalintis kitų išsipildymais, nes žinau, kaip jie gali įkvėpti kitus (žinoma, užkietėjusių bambeklių ir prisiekusių bėdavonių maišų niekas ir niekada neįkvėps, bet jie gal manęs ir neskaito).
 
O gal todėl, kad jau ne vienerius metus su dideliu smalsumu stebiu aplinkinių nuostatas ir tai, kaip jos išsipildo realybėje, ir kaskart aptikusi išsipildymo istoriją žvelgiu į ją kaip į pasakišką medžiagą tyrinėjimui. (Jei turiu galimybę gyvai pasikalbėti su norimą darbo vietą, norimus santykius, norimą gyvenimą susikūrusiu žmogumi, paprastai nesusilaikau nepradėjusi klausinėti testinių klausimų, ir kas įdomiausia, tokie žmonės dažniausiai labai noriai, atvirai, su džiaugsmu dalinasi savo atradimais.)
 
Beje, kad išvengčiau klaidingo įspūdžio, kad noriu visada ir visur matyti tik gerus pavyzdžius – taip nėra. Nes kartais siauriau, primityviau mano tekstus suvokiantys skaitytojai ima iš manęs reikalauti “daugiau pozityvo” ir reikalauja taip, lyg būtų jo užsisakę už apvalią sumą.
 
Ne, kad ir ką karksėtų tie reikalautojai, išsiilgę rasotų rožių ir saldžių citatų, gyvenimas nėra vien išsipildymai, aš puikiai tai žinau. Ir iš esmės aš atsargiai žiūriu į vadinamąsias “sėkmės istorijas”, nes pernelyg dideli jų kiekiai gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.
 
Pastebiu, kad svetimų sėkmės istorijų “perdozavę” žmonės iš anksto nutaria, kad “aš ne toks kietas”, “aš ne tokia sumani”, “šis žmogus buvo kažkuo ypatingas”, arba, dar blogiau – pradeda lygintis ir nuvertina savo pačių pasiekimus. Būtent dėl to nesidalinu tokiomis istorijomis kasdien. Būtent dėl to nesidalinu ir daugiausia pokyčių susikūrusių savo seminarų ir praktikų dalyvių laiškais – aš nenoriu numušti ūpo kitiems ir nenoriu pernelyg aukštai užkelti kartelės.
 
Tačiau ši istorija man pasirodė tokia gera, kad nesusilaikau nepasidalinusi.
 
Moteris išsikėlė tikslą 40-metį sutikti visiškai pakeitusi veiklos sritį. Tuomet atsisveikino su gerai apmokamu darbu, kuriame dirbo 17 metų. Ir davė sau laiko pamąstyti, ką norėtų veikti. (Beje, jos mąstymo strategija man pasirodė puiki – ji apsvarstė tikrai daug dalykų, ir tie, kas jaučiasi labai strigę, galėtų pasisemti idėjų, kaip galima ieškoti naujos veiklos srities.)
 
Skaitykit ir pajuskit, kad mokat džiaugtis kito išsipildymais:
 

http://www.delfi.lt/projektai/kiekvienas-gali-buti-didelis/mete-itin-gerai-apmokama-darba-ir-atidare-gyvunu-viesbuti.d?id=73329976

20161215_233224


Bookmark the permalink.

Comments are closed.