Apie viltį neviltyje


Šiandien po pirmos pusės dienos paskaitų išbildam lauk pietų, ir vienas kursiokas sako:
– Fu, kaip bjauru, šalta, lyja, nekenčiu tokio oro…
– Užtat šitoj šaly nėra terorizmo, – sakau jam tolstančiai pavymui. – Tik kartais pamirštam įvertinti tai, ką turim.
Su dviem grupiokais skusdami Senamiesčio gatvėmis kalbėjomės apie visus gerus dalykus, kurie yra Lietuvoje – ką mes pamirštam ir prisimenam tik keliaudami ar pabendravę su užsienyje gyvenančiais lietuviais:
– čia grynas oras,
– čia viskas arti,
– čia skanus maistas,
– čia pasiutusiai greitas internetas.
Daugiau nespėjom, nes labai skubėjom atgal į paskaitas. Tačiau šį sąrašą galima pratęsti iš įvairiausių mano sutiktų žmonių komentarų:
– mes gana gerai kalbam angliškai su gana gražiu akcentu,
– geriamo vandens kokybė čia gera,
– čia graži gamta,
– gamtoje saugu (tikimybė sutikti plėšrių žvėrių ir nuodingų gyvačių tikrai maža, skorpionų, piranijų ir maliarinių uodų nėra),
– čia nėra žemės drebėjimų,
– čia nėra taifūnų,
– čia nėra cunamių,
– čia nevalgomi šunys nei katės,
– čia nėra brutalių tradicijų (tokių kaip mergaičių apipjaustymas ar gėjų užmėtymas akmenimis),
– čia vizualiai į akis krenta, kad mūsuose daug sveikų, prisižiūrinčių žmonių (tokį kanadiečio atsiliepimą man perdavė draugė),
– mes turim sienas su dviem tikrai šauniais kaimynais: latviais ir lenkais (jei kalbėtume apie tautas, ne politines santvarkas, tai man rusai ir baltarusiai, kiek esu jų sutikusi gyvai, taip pat yra palikę tik patį šviesiausią įspūdį),
– čia sąlyginai labai gera gyvenimo kokybė už sąlyginai nedidelę kainą (taip gyvenimą Lietuvoje vertino mano buvęs porininkas kūrybiniame tandeme vienoj reklamos agentūroj, prieš tai dirbęs reklamos agentūrose Maskvoje ir Anglijoje).

Man yra tekę dalyvauti kuriant nediduką filmą apie užsieniečių studentų patirtis Lietuvoje, žmonės iš Meksikos, Afrikos ir Kazachstano kaip vienus didžiausių privalumų minėjo:
– saugumą,
– žmonių draugiškumą,
– gausą (patirčių, renginių, galerijų, muziejų, daiktų, galimybių, pasirinkimų),
– keturis metų laikus.

Labai norėčiau, kad tradiciją varyti ant savos šalies keistų tradicija matyti jau egzistuojančius gerus dalykus ir dar neatskleistas jos galimybes. Tačiau žinau, kad vienintelis žmogus, kurio požiūrį galiu keisti, esu aš pati. Ir norėdama prisidėti prie to, kad šita šalis augtų ir skleistųsi, drąsėtų, stiprėtų, sąmoningėtų ir bręstų, pirmiausia tai padaryti taip pat turiu pati.

Šiomis dienomis darsyk supratau, kad kone viskas, ką intuityviai darau ir kuriu dirbtuvėms ir eksperimentams, kurie tęsiasi po jų, pasirodo, turi labai konkretų paaiškinimą – net negaliu pasakyti, kas man davė daugiau patvirtinimų, Froidas, transakcinė analizė ar biheviorizmas. Buvo begalė sykių, kai norėjau šaukti, KAIP AŠ TAI GALĖJAU SUGALVOT NEŽINODAMA ŠITŲ TEORIJŲ?!

Dar ir dar sykį, pačiais įvairiausiais rakursais, grįžtu prie to, kas man dabar atrodo svarbiausia, norint dejonių režimą keisti veiksmų režimu, kas man atrodo pamatinis akmuo pradedant bet kokią asmeninę evoliuciją: imti ir sąmoningai, tiesiog beveik fiziškai pačiupus save už pakarpos, išsiplėšti iš negatyvo, kurį žmonės priprato ryti į save ir atrajoti prie vakarienių stalų, tiesiai į savo vaikų ir mylimųjų lėkštes. Negatyvo apie viską – save pačius, savo artimuosius, savo praeitį ir ateitį, savo šalį.

Atrodytų, keista, kad tokią liūdną dieną, tačiau būtent šiandien kaip niekad tikiu mumis visais. Nes šiandien kaip niekad anksčiau suvokiu, kokia galia slypi mūsų pačių apsisprendime ir veiksme. Ir kad vilties ugniai įsidegti kartais išties tereikia žiežirbos. Kuria galime būti kiekvienas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.