Apie tokį populiarų kitų ir kitokių žeminimą


Pastaraisiais metais matėm daug viešų destruktyvių nusišnekėjimų žeminant kitokius, nei kalbantysis: uždirbančius mažiau ar uždirbančius daugiau, kvailesnius ar pernelyg intelektualius kalbančiajam, gyvenančius „ne tame“ mieste, „ne toje šalyje“, „ne tokių“ politinių pažiūrų, „ne tokios“ seksualinės orientacijos, „ne tokios“ odos spalvos, tikinčius „ne taip“, kaip kažkam „reikia“. Aš tik priminsiu: jei žmogus siekia žeminti kitus ar ypač jei tai atvirai daro nuolat, tai tereiškia, kad jis pats jaučiasi nepaprastai menkavertis. Amžinas niekinimas, agresijos kreipimas į kitus terodo, kiek daug agresijos tūno pačiame žmoguje. Čia psichologija.

O budistai sako: bandymas kankinti kitus terodo, kad žmogus pats kankinasi, skendi kančioje, tiesiog tęsia jos ratą. Šalia jo taip ir neatsirado žmogaus, kuris padėtų jam tą kančios ratą sutraukyti. Ir jo skausmas, pagiežos ar kitais pavidalais, vis bulbsėdamas kaip vėmalai, kliuksi ir kliuksi lauk.

Aš pati esu drėbusi vieną atvirai žeminantį komentarą. Esu drėbusi daug, bet tas buvo išskirtinis. Seniai, bet viešai. Nukreiptą į konkrečią grupę. Nesakysiu, prieš ką konkrečiai – tai ne svarbiausia šioje istorijoje. Be to, išsiblaiviusi iš anuometinio proto užtemimo, aš nenorėčiau to kartoti vien todėl, kad neįžeisčiau niekuo dėtų žmonių, visiškai neatsakingų už tuometinį mano vidinį š.

Svarbiau čia tai, kad būtent kaip žmogus, ilgus metus mėžęs vidinį mėšlą, galiu labai atvirai pasakyti: šūdais taškomės tuomet, kai patys esame pilni šūdo. Full of shit – labai gerai skamba angliškai. Aš taip ir įsivaizduoju mėšlo sklidiną amforą, iš kurios liula šiltas rudis. „Geranoriškų patarimų“, „intelektualių įžvalgų“ ir „smagių pokštų“ pavidalu – o po visais šiais makiažais slepiasi tas pats šlykštus, smardus rudis.

Nes jei žmogui gera gyventi, jeigu jis patenkintas savo gyvenimu, jeigu jo santykiai sveiki, jeigu jo būtis yra kūrybiška, o ne destruktyvi, jis niekada nesieks žeisti, žlugdyti ir niekinti kitų, ir ypač nepavers to kasdieniu užsiėmimu.

„Nebent pramogai?“

Kad sveikas žmogus yra įgalus susirasti kitokių pramogų.

„Nebent babkėms kalti?“

Kad sveikas žmogus bus įgalus susigalvoti kitų būdų užsidirbti.

Iš patirties sakau, ir taip pat remdamasi begalės kitų savo praktikų dalyvių atsiliepimais: kai taisai santykį su savimi pačiu, taisosi santykiai su pasauliu. Kai tampi labiau savo draugu, nebe priešu, ir pasaulyje ima rodytis daugiau draugų, nei priešų.

Kai valai savo vidų nuo ilgus metus marinuotų skaudulių, valosi ir akiniai, per kuriuos žiūri į pasaulį. Kai žiūri per murzinus akinius, visur matai purvą: juk tai natūralu. Kai truputį prasivalai stiklus, žiūrėk ir pasaulis kažkoks daug gražesnis. Keista? Bet vėlgi: visiškai natūralu.

Tačiau jei diena po dienos žmogus minta tik kitų „nuomonėmis“, kitų agresija (tegul ir pasyvia), piktomis natomis, socialinių tiklų trupiniais ir svetimomis emocijomis, atrajojamomis šierų pavidalu – jam savus akinius prasivalyti bus tikrai sunku. O kur dar reakcijos į reakcijas, kurias irgi visas reikia perskaityti ir į kurias norisi sureaguoti? Bekraščiai kreivų veidrodžių karalystės labirintai.

Žinoma, galime ieškoti daug pateisinimų ir pasiteisinimų, kodėl toleruojame smurtą (psichologinis smurtas irgi smurtas, ir žala jo gali būti ne mažesnė nei fizinio). „Čia stilius toks“, „čia gina vertybes“. Yeah, sure.

Kasdieniams žemintojams, laikantiems save krikščionimis (! 😀 rimtai?!), primenu vienos be galo išmintingos savo pažįstamos žodžius: tas KITAS irgi Dievo kūrinys.

Tą labai lengva pamiršti per savo teisuoliškumą, ar ne?

Taip pat tiems labiausiai „dievotiems“ ir besiplakantiems ašutinėmis teisumo virvėmis priminsiu ir kitą dalyką: Jėzus atėjo visų pirma pas nusidėjėlius ir mažutėlius. Ne pas kokčius teisuolius, išsipūtusius nuo savo puikybės ir visažinystės, ne pas springstančius savo teisumu ir geriau už patį Dievą žinančius, kas, kaip, su kuo, kodėl turi gyventi, kokius vaikus turi sugyventi, ir t.t.

Taip pat priminsiu, kad Šventajame Rašte skatinama SUDRAUSMINTI kitą, jeigu jis elgiasi neteisingai, bet ne žeminti ir ne kurstyti neapykantą.

„Teisuolinas“ apskritai yra baisus preparatas, o jo perdozavus pasekmės visiškai neprognozuojamos.

Ir nenoriu gąsdinti, bet nuo teisuoliškumo ir puikybės gydo pats gyvenimas.

Ir gydo gana žiauriai.

Sukrėtimais, ligomis, praradimais, mažomis ir didesnėmis katastrofomis.

Kad pargriuvę nusiimtume savo šlykščią „aš geresnis už visus“ karūną, atsimerktume ir atsipeikėję pasakytume: priimu gyvenimą, priimu save, ir priimu kitą – priimu kitokį, priimu kitoniškumą, priimu kito teisę būti, gyventi, elgtis, mylėti taip, kaip jie tai supranta. Priimu kito teisę klysti.

Kas buvo pargriautas per savo puikybę – labai gerai žino, apie ką aš kalbu.
Aš žinau.

O ar lengva priimti kitų teisę elgtis runkeliškai, viešai žeminti kitus, manipuliuoti?

Man – sunku.
Sunku toleruoti tūpumą.
Tikrai.

Bet aš žiūriu į iš „kultūringų“ burnų trykštančius rudžius ir nujaučiu, kiek šūdo yra žmoguje, kad jis taip elgiasi.

Ir tie trykšniai tėra gėlelės, vulkano kvėptelėjimai.

Ir jei jaučiatės tokių žmonių užgauti, pasiguoskite tuo, kad visą rudojo vulkano turinio svorį jaučia tik pats vulkanas. Kasdien. Kiekvieną savo gyvenimo sekundę.

Kol jis nenutars kitaip.

Ir tada jo gyvenimas atspindės jį naujai.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.