Apie šilumą žiemiškame šaltyje


Aną sekmadienį vakare verkiau, ir negalėjau pati sau iki galo paaiškinti, kodėl. Tą savaitgalį Arklių slėnyje nepakeliamose kančiose mirė kumelė, kuri į prieglaudą pateko jau pernelyg stipriai nukankinta, kad išgyventų. Tačiau verkiau ne dėl jos.


Tą sekmadienį, dieną, žiemiškame šaltyje, arklių „valgykloje“, priėjau prie tvoros ir sudėjau pirštinėtas rankas į rieškutes, lyg kokį dubenėlį, ir parodžiau vienam arkliui.


Jis priėjo, įdėmiai pažiūrėjo, ir įdėjo savo nosį į mano delnų dubenėlį. Ir tiesiog laikė nosį mano delnuose, ir tiesiog pūtė šiltą orą man į rankas, ir traukė jį, ir vėl pūtė.


Tada susidomėjęs priėjo antras arklys. Ir jam parodžiau tokį delnų dubenėlį. Ir jis taip pat įdėjo į jį nosį, ir lygiai taip pat tiesiog laikė nosį mano rankose, ir šildė man delnus kvėpuodamas.


Tada smalsaudamas priėjo trečias arklys, ir vėl įdėjo nosį į delnų dubenėlį.
Tada ketvirtas, ir jis vėl padarė tą patį.


Galbūt buvo ir penktas arklys, tačiau ta siurreali akimirka išnešė mane į atvirą kosmosą ir taip sustingo laike, kad dėl penkto nebesu tikra. Keturi buvo tikrai.


Visai vakare, lovoje, žiūrėdama į lubas, prisiminiau tą akimirką, tas šiltą orą pučiančias nosis savo delnuose, ir pradėjau verkti. Ne sriūbauti, ne isteriškai raudoti, ne aikštingai verkšlenti, tiesiog tyliai verkti. Ašaros tyliai tekėjo žemyn į ausis, nes gulėjau ant nugaros, ir aš visiškai be garso prisiverkiau pilnas ausis tokių skaidrių, vaikiškų ašarų.


Tie arkliai man kažką padarė. Arklių slėnis man kažką padarė. Arklių slėnio žmonės man kažką padarė, nes viskas ir prasideda nuo jų. Labai gerai žinau, kad tokių artumo su kita gyva būtybe akimirkų niekada nebūčiau išgyvenusi tradiciniame žirgyne. Nes čia yra žmonės, kurie moko mane pažinti laisvą gyvūną, su jo teise priimti mane arba nepriimti, su jo teise prieiti arba nueiti, būti greta ar stebėti iš tolo.


Šiandien sukanka mėnuo, kai pirmąsyk ten nukeliavau. Lapkričio 16 diena aukštyn kojom apvertė visą mano gyvenimą – tik ne ta įprasta blogąja prasme. Mano gyvenime dabartinis „aukštyn kojom“ gali atrodyti kaip laimingas, laisvas arklys, kuris dūkdamas atsigula ant nugaros ir mataruoja kojomis, raivydamasis ant žemės. Tokia metafora būtų arčiausiai tiesos.


(Kaip ant žemės vartosi dideli arkliai, kol kas mačiau tik filmuotoje medžiagoje, tačiau šiandien mačiau, kaip tai daro ponis, dūkdamas su mano dovanotu futbolo kamuoliu. Galbūt kada nors aplankysite Arklių slėnį ir pamatysite patys, tai yra pašėlusiai juokingas vaizdas.)


Kaip laimingas arklys ant nugaros, aukštyn kojom apsivertė viskas: mano kasdienybė, mano dienos režimas (nes pradėjau keltis prieš septintą ir net šeštą ryto), mano garderobas (nes namus užtvindė termo ir fliso drabužiai, slidininkų kostiumai ir sniego batai), mano laisvalaikis, mano tekstai, mano nuotraukos, mano pokalbių temos, mano mintys, mano jausmai, mano siekiai ir mano svajonės.


Galima būtų galvoti labai fiziškai, biologiškai, kūniškai. Dabar daug daugiau laiko praleidžiu gamtoj, tad stipriai mąžta streso hormono kortizolio, kuris mane labai pjovė pastaraisiais metais. Dabar daug daugiau būnu tarp gyvūnų, juos glostau, tad mano kūne tiesiog gaminasi daug daugiau (turbūt kaip niekad daug) oksitocino, kuris vadinamas prisilietimų ir švelnumo hormonu. Taip pat tiesiog daug daugiau vaikštau, kai yra proga, dirbu fizinius darbus gryname ore, ir daug (daug sykių daugiau) juokiuosi, tad išsiskiria endorfinai.


Tačiau iš tikro tai milijardus kartų daugiau nei vien biochemija.


Arklių slėnyje buvau viso labo aštuonis kartus. Aštuonias šilčiausias šių metų dienas, kad ir kokios atšiaurios oro sąlygos buvo. (Iš tiesų tik vieną tų dienų švietė saulė, nuotrauką ir išrinkau iš tos dienos.)


Iš tikro jaučiuosi aptikusi slaptą paralelinę Visatą. Kurios trauką, nežinodama, ar tokia tikrai egzistuoja, jaučiau visą gyvenimą. Gal tiesiog buvo atėjusi diena, kai pamaniau, kad ji neegzistuoja, ir lioviausi jos ieškoti.

Bet ta paralelinė Visata pati mane rado. Ir kažkodėl ėmė ir priėmė mane į save. Ir pripildė mano delnus žirgų nosimis, erdvę – naujais žmonėmis, vaikais ir šunimis, glėbį – naujais bičiuliais, o mano širdį – slėnio tyrais.
Ir gal visko tiek daug, kad tai užtvindo mane lyg srauni kalnų upė, ir kartais toje upėje prasideda potvynis, viskas ima lietis, ir tada gulėdama lovoj ir žiūrėdama į lubas prisiverkiu ausis.


Gal ašaros yra tik iš krantų išėjusi upė.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.