Apie inteligentišką baimę svajoti


Neeilinis pavyzdys, kiek gali besikeičiantis žmogaus nusiteikimas, ir labai geras, paprastas testas kiekvieno vidiniam tyrimui. Atsakykite sau į klausimą, nemeluodami, spontaniškai – kad sužinotumėte, kuo tikite: ar inteligentai Lietuvoje turi teisę gyventi oriai, aprūpintai ir gerai? Ar kultūringi, išsilavinę, turtingesni visų pirma savo žiniomis ir dvasia žmonės turi teisę padoriai uždirbti, gyventi neskaičiuodami kiekvieno euro, maloniai leisti laisvalaikį ir atostogauti be rūpesčių?

Vat ir NE!

Žiaurus atsakymas?

Žiaurus. Ir iš principo nesąmoningas.

Deja, daugelyje inteligentiškų žmonių – būtent jų viduje, visų pirma jų viduje – slypi tas “NE”, ir tampantis pagrindine kliūtimi renkantis ramesnį, geriau aprūpintą, daugiau galimybių teikiantį gyvenimą. Kodėl? Nes daugelį mūsų taip išmokė aplinka, daugelį mūsų tuo kažkas įtikino. Skurstantis inteligentas ir pinigais aptekęs “spekuliantas”, “komersantas” – po Nepriklausomybės įsigalėjęs vaizdinys, graudi kontrastų karikatūra, deja, vis dar gyva daugelio galvose. Arba amžina “dvasios” ir “materializmo” kova, dvasią padarant išskirtinai Šviesos lauku, o bet ką žemiška – Tamsos buveine, – kažkieno sugalvotas ir liguistai paplitęs įsivaizdavimas, neretai naudojamas manipuliavimui žmonėmis.

Tačiau viskas ir prasideda būtent nuo to vidinio įsitikinimo, tos kažkieno “suinstaliuotos” minties mūsų galvoje, nuo to “NE, tai ne man”.

Ir kai pradedame klibinti tokią negatyvią įsišaknijusią mintį, kai imame sąžiningai su ja dirbti ir kaip kokias piktžoles imame ravėti destruktyvias ją lydinčias frazes, tas vidinis “NE” ima tirpti.

Kai mes bent jau išdrįstame sudvejoti tuo “NE” – staiga kažkodėl ir jausmas viduje kitas, ir gyvenimas kitom spalvom pasirodo, ir kitokius pavyzdžius imame pastebėti šalia savęs, ir galimybių ima “stebuklingai” atsirasti, ir vidinės drąsos tomis galimybėmis naudotis, ir norai drąsėja, ir, kas keisčiausia, tie norai – o, stebukle, – pildosi. Neprievartaujant savęs, nepardavinėjant savęs (kas itin atgrasu šio sukirpimo žmonėms), niekam nieko nebrukant – tiesiog pildosi.

Nes norai įgijo aiškesnius kontūrus ir tapo gerais vedliais, ir būtent jiems, o ne svetimų gyvenimų aptarinėjimui ar savitiksliam problemų plokštelių sukimui, buvo skirta asmeninė energija, kurios bėdavonių ir piktinimosi vengiantis žmogus turi vis daugiau.

Aš pažįstu klestinčių inteligentų, kultūros ir mokslo žmonių, kūrėjų. Jų namai nebūtinai kloti marmuru, tačiau jie džiaugiasi gyvenimu, keliauja, mokosi, pramogauja, jų laisvalaikis turtingas, jų laikas Žemėje gražus. Žinau ir tiesiog tarpstančių kūrėjų, prie kurių lipte limpa pripažinimas, ir, nepabijokime to nepadoraus (?) žodžio, pinigai.

Tačiau ar tai padaro tuos žmones spekuliantais, parsidavėliais? Na, turbūt tik užtemusiose pavyduolių akyse. (O žmogus juk netampa mažiau kultūringas ir inteligentiškas vien todėl, kad pradeda gauti orų ar net labai gerą atlygį už savo darbą.)

Tačiau taip pat yra žmonių, tikrai turtingų žiniomis, išsilavinimu, vidine kultūra, sugebėjimais ir talentais, kurie patys uždarė save į nepriteklių kalėjimą ilgiems dešimtmečiams – kurie su trenksmu užveria duris kiekvienai galimybei, kiekvienai progai, kiekvienam šansui. Toks stiprus vidinis konfliktas tarp kūno ir dvasios, tarp aukštų materijų ir materialios gerovės.

O kartais gal žmogus tiesiog net neleidžia sau pagalvoti, kad gali būti kitaip.
Kad ir jis turi teisę svajoti gyventi geriau.
Ir kad jo norai taip pat gali pildytis.

Bet kaip gali pildytis tai, kas net nebuvo nupiešta sąmonės drobėje?

Būtent todėl, kad žinau, kaip kartais sunku drąsiau pasvajoti inteligentiškos prigimties žmogui, tokiomis istorijomis džiaugiuosi dusyk labiau:

“Miela Ilze, rašau norėdama padėkoti. Tokių laiškų gaunate daugybę, o man taip norisi perduoti tą didžiulį širdy siaučiantį it viesulas jausmą, kuris veržiasi pro mano ląsteles, neuronus ir visas kažkada užkalkėjusias vidines kerteles. Šiandien visai kaip vaikystėje aš vėl tikiu stebuklais! Kaip daug aš noriu svajoti ir norėti, ir kokia budri turiu būti už savo paleistus žodžius į Visatą.

EŽD eksperimente aš turėjau labai aiškų tikslą – susirasti gerą darbą. Gerą tai reiškia, kuris mane motyvuotų, jį dirbčiau su malonumu ir polėkiu, gaučiau tokį atlyginimą, kokio dabar noriu.

Iš pradžių šie norai man atrodė kaip rožinės drambliuko svajonės ir jei jos išsipildytų, tai tikriausiai dėl aklos vištos sindromo. Dar turiu pridurti, kad 14 metų dirbau kultūros organizacijose, todėl apie orius atlygius ir orias darbines sąlygas girdėdavau tik iš draugų/pažįstamų lūpų.

Menka mano pačios savivertė stipriai kišo koją, geresnės galimybės atrodė ranka tikrai nepasiekiamos.

Bet aš pradėjau dirbti. Kaip šimtai kitų EŽD dalyvių. Rašyti, žymėtis, valytis, laiminti – tikėti. Ir, žinoma, eiti į darbo pokalbius. O dar svarbiau, pasitikėti Dievu, kurį, beje, susigrąžinau EŽD dėka. Bet tai dar kita istorija 🙂 Žodžiu, po mėnesio pasibaigus eksperimentui, aš gavau savo ohoho darbą :)!!! Tarptautinėje įmonėje su būtent tokiu atlyginimu, kurį savo svajonėse išrašiau:)

Stebuklų ir daugiau įvykio. Ir jie vis dar tęsiasi. (…)

Ilze, Ačiū jums už visas meškeres, už didelę širdį ir didelį protą.

Iki pasimatymų,
X”

Ačiū tiems, kurie dalinasi gyvais liudijimas, kad veikia tai, ką veikiame mes. Kiekvienas toks laiškas gali įkvėpti žmogų, negalintį dalyvauti mano praktikose ar iš viso netikintį, kad darbas su savimi gali duoti vaisių – tačiau kažkam būtent toks laiškas bus pirmas impulsas, pirmas postūmis pagalvoti apie tai, kad o gal vis tik viskas prasideda mano galvoje, ir gal ne visada kalti tik kiti, kad kažko mano gyvenime nėra, ko man, pasirodo, slapčia taip norėtųsi.

Ir tai, kad gyvenime kažko nėra šiandien, nėra nuosprendis. Tai tik situacija, kurią galima keisti.

Norintys pradėti tokį darbą su savimi, kokį pradėjo laiško autorė, iki penktadienio dar gali prisijungti prie EŽD eksperimento (rekomenduočiau jį pirmiausią iš visų mano kursų, ir labai gali būti, kad po jo nieko daugiau neprireiks, kaip kad šio laiško autorei):
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

Čia bus kaip man daug neiginių, tačiau – niekada, niekada nestatykite sienų savo svajonėms vien todėl, kad esate inteligentiškos prigimties, trapesnio būdo, subtilesnio charakterio, jautresnės prigimties ar kitaip neva menkiau -esni už “drąsų, aktyvų, veržlų, ne tokį jautrų pilietį”.

Visi turi teisę ir svajoti, ir tas svajones pildyti. VISI. Ir stiprūs fiziškai, ir stiprūs intelektualiai. Ir gražūs išore, ir gražūs vidumi. Ir labai išsilavinę, ir išauginti paties gyvenimo. Ir maži, ir dideli. Ir moterys, ir vyrai. Ir augę palaikančiose šeimose, ir augę alkdami meilės bei artumo. Visi.

Svarbiausia pripažinti tokią savo teisę ir pradėti ja naudotis.
Teise svajoti drąsiai.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.