Apie emocinę intoksikaciją


Tikiu, ir kiti autoriai su tuo susiduria – tiek rašantys soc. tinkluose, tiek knygų autoriai – kad skaitytojai į jų parašytą dalyką prideda savų emocijų, bet užtikrintai, tiesiog aiškiaregiškai teigia, kad tai pats autorius jas jautė rašydamas (labiau pažengusi stadija: skaitytojai geriau už jus žinojo, ką norite pasakyti savo tekstu, ko siekiate, kas jus privertė parašyti tokį tekstą, kokios patirtys ir t.t.).

Žinoma, tai šiems „aiškiaregiams“ dažnai leidžia išeiti iš situacijų su pasyviai agresyvia šypsena ir nematoma karūna:

„atsiprašau, kad taip įžeidžiau“,

„gaila, kad esate įsiutęs ir negalime padiskutuoti“,

„nežinojau, kad užmyniau ant tokios skaudžios vietos“,

„atleiskit, kad paliečiau tokią jautrią stygą“,

„taip ir žinojau, kad esate per silpnas tolesniam pokalbiui,“ – atsisveikina jie.

 

Aiškiaregys, aiškiaregė. Mato kiaurai. Kas gali su jais ginčytis?

Tačiau dažniausiai aiškiaregystė yra vienintelis šių žmonių koziris ir vienintelis būdas pademonstruoti trokštamą, bet nebūtinai turimą galią. O gal veikiau – kompensuoti nesėkmes asmeniniame ir profesiniame gyvenime?

Daug metų kankinausi dėl kone kasdienių „aiškiaregių“ apsireiškimų. Tiesiog surydavo daug laiko valyti jų komentarus, o blogiausia, kad kadaise dar ir bandydavau su jis diskutuoti – kas yra iš tiesų visiškai beviltiška. Ypač blogai būdavo per pilnatis, kai visokios nukvakusios babos imdavo rašinėt savo „regėjimus“ apie „tikruosius“ mano jausmus, „tikruosius“ ketinimus, – regėjimus, regimus, žinoma, dėl Viešpaties apvaizdos dovanų.

 

Bet būdavo, kad ir iš pažiūros normalūs žmonės susirgdavo tokia „aiškiaregyste“ ir pradėdavo aiškinti tas „tikrąsias priežastis“ ar „tikruosius jausmus“.

Kol – cha cha cha! – psichologijos paskaitose išgirdau tokią frazę:

 

EMOCINĖ INTOKSIKACIJA

 

Tai reiškinys, kai žmogus savo paties emocijomis apteplioja gaunamą informaciją ir tuomet šventai tiki, kad tos aptepliotos emocijos yra atėjusios iš išorės, o jis čystas kai aniuolas sėdi ir tik bodisi „pykčiu“, „panieka“, „pavydu“, kurie su jo čysta esybe, žinoma, neturi nieko bendra.

Taip vyksta emocinė intoksikacija. Kas tuo metu žmoguje verda, kaip jis pats tuo metu jaučiasi – tą jis pirma pasitaikiusia proga ir „pajunta“: svetimame tekste, draugo laiške, mylimojo sms žinutėje, kito veide ir t.t.

Iš serijos: kai pats esi įsiutęs, ima vaidentis, kad ir kažkas kitas įsiutęs, kad šefas siunta, kad visi vairuotojai kelyje agresyvūs, kad žymus žmogus FB ir vėl parašė pykčio persunktą tekstą ir kursto neapykantą, ir t.t.

Pavydus žmogus pradeda visur matyti pavydą, kėslus, kitus uoliai protina, kad saugotųsi pavydo, primena, kiek daug ko yra pavydėti.

Kitas, labai buitinis, pavyzdys.

Pavargusi, nelaiminga, išsunkta žmona po nemalonios darbo dienos skaito išvykusio vyro laišką ir susipyksta su juo mintyse, nes jis laiške yra piktas, kažkuo ją kaltina, akivaizdžiai jos nebemyli…

: D

Kažkas kažkam galbūt pažįstamo?

Pailsėjusi ir vėl skaitydama tą patį laišką ji galėtų jau tik pasijuokti iš savęs. Nes pailsėjus tas laiškas atrodys kaip paprastas laiškas, be jokių povandeninių srovių, jokio irzulio.

Kuo pati kvepėjo – tuo tą laišką ir prikvėpino, kaip sakoma.

Galbūt iš prigimties adekvatesni žmonės yra linkę natūraliai geriau jausti, kuri emocija tikrai jų, o kuri – iš aplinkos.

Tokio prigimtinio čystumo emocijose neturintys tiesiog gali perklausti savęs (vardan šventos ramybės): kieno čia ta emocija iš tiesų? Ar nėra taip, kad kitam bruku savo paties nešulius?

Deja, bet stebiu tam tikrą tendenciją, kad dažnai ne tik kad nėra pasitikrinama, bet dar ir agresyviai brukamos tos viduj pajaustos emocijos už tikrą pinigą – „va, koks tu piktas“, „aš sakiau, kad tu nusistačiusi prieš mane“, „visada žinojau, kad manęs nemėgsti“, „visi žmonės linki pikto vieni kitiems“ ir dar baisesni atvejai.

Yra tekę būti tokioj keistoj situacijoj. Vienas vaikinas klaikiai nekentė vienos mano bičiulės (o jiedu turėjo dalykinių reikalų). Klaikiai jis jos nekentė, tikrai. Ir dar jis baisiai mėgo pletkavoti (tai vyko seniai, tais laikais dar leisdavau mano akivazdoje pletkavoti). Tad vyrukas nuolat man skųsdavosi, kaip mano bičiulė prieš jį nusistačiusi, kaip ji jo nekenčia, kaip ji net savo vyrą pamokanti, kad jam kenktų.

Aš jį visad ramindavau, kad taip nėra. Nes – tai labai įdomu – iš tiesų mano bičiulė jį labai mėgo, labai gerbė kaip savos srities specialistą ir labai gerai apie jį atsiliepdavo man girdint.

Ir vis tik, tas vargšas vaikinas daug metų virė savo paties tulžyje ir vis matė nebūtus sąmokslus: mano bičiulė ne taip pažiūrėjo, ne taip jį pasisveikino, ne tą pasakė, ne tam pasakė, ryškiai už akių pakalbėjo…

Žvėriška emocinė intoksikacija. Kiek metų potencialaus kokybiško abipusio santykio pats sau užteršė tas žmogus, ar jūs įsivaizduojat? Kiek energijos jis skyrė kovoti su įsivaizduojamu priešu, gailėti savęs, kurti nebūtus scenarijus? Jis su tiek energijos galėjo savo šeimai pastatyti namą! Aš visiškai nejuokauju.

Dėl rimtos emocinės intoksikacijos gali nutrūkti draugystės, žmonės netenka darbų, skiriasi.

Tokiame kontekste tai, kad skaitytojai (deja, dažniau skaitytojos) bando man brukti savo pačių išjaustus jausmus, savo pačių siūbtelėjusias emocijas tėra, kaip sakoma, pirmojo pasaulio problemos.

Ir vis tik, esu tikra, kad mano patirtis bus naudinga kitiems autoriams ir ypač autorėms, kurios pačios yra linkusios lengvai užsikrėsti svetimomis emocijomis, o susidūrusios su „aiškiarege“ baba, aiškinančia, ką gi tu „iš tiesų“ jautei, kai kažką rašei, dar ilgai abejoja savimi.

Ir čia aš turiu tris pavyzdžius į temą.

Visiškai true story.

Trys atsiliepimai iš trijų skirtingų žmonių, apie mano FB tekstus:


1. 
„Vemiu aš nuo šito pozityvo, bloga jau skaityt,“ – rašo mergina po mano tekstu apie žmones-žiemkenčius (kurie mėgstą kankinystę), prieš tai ką tik kitame komentare prisipažinusi, kad pati yra žiemkentė-kankinė, kad tuo didžiuojasi ir kad tai, jos manymu, kur kas sveikiau, nei džiaugtis gyvenimu.

2. „Kiek paslėpto pykčio tekste, viskas tiesiog persmelkta panieka!“ – sako gyvai man viena baba, mėgusi mane paauklėti, kaip rašyti, kiek rašyti, apie ką, ir kaip gyventi apskritai (nes akivaizdu, kad be jos pamokymų tai gyvenu labai blogai, vargstu kankinuosi, galo su galiu nesuduriu, negaliu!).

3. „Kaip linksmai jūs parašėt, su žmona tiek juokėmės skaitydami,“ – sako man žavus taksi vairuotojas, kadais prisistatęs, kad jiedu su žmona yra mano tekstų gerbėjai ir, tiesą sakant, iš to džiaugsmo jo žmoną kadais net pasikviečiau į dirbtuves. (Po to, juokais skundėsi jis, jam tapo „kur kas sunkiau manipuliuoti“ savo žmona. Norėčiau sužinoti, kaip jiedviems sekasi, nes paskui pradėjau važinėti su kita įmone ir nebeturiu galimybės kolekcionuoti tokių gyvų atsiliepimų.)

 

Na o dabar geriausias bajeris.

Visi šie trys, tokie skirtingi ir tokie vienas į kitą nepanašūs, atsiliepimai – apie VIENĄ, tą patį mano tekstą. Jeigu ką. : )

Tai buvo trijų skirtingų žmonių atsiliepimai apie tekstą, skirtą žmonių-žiemkenčių, savanorių kankinių temai.

Taip kad kas KAIP perskaito, yra to skaitytojo nuopelnas.

Už tai jau aš tikrai negaliu atsakyti, net jei norėčiau.

Tiesą sakant, mes, autoriai, neprivalome rūpintis kiekvieno savo skaitytojo vidine kokybe ir jo gebėjimais suvokti skaitomą tekstą. Neprisiimkime Dievo vaidmens.

Žinoma, man norėtųsi, kad visi skaitytojai būtų faini be išimties. Norėtųsi, tikrai, neslėpsiu. Kad visi komentarai būtų į temą. Kad nebūtų gnidų. Kad pilnaties babos eitų komentuoti kažkur kitur. Norėtųsi.

Bet realybė yra kokia yra. Šiandien turiu virš 30 000 skaitytojų per asmeninį ir darbinį profilį, sakau iš patirties: skaitytojų yra visokių. Yra labai fainų. Yra klaikiai nefainų. Yra tiesiog neadekvačių žmonių.

Ir kad kai kurie skaitytojai labai noriai, labai agresyviai bruka savo pačių išjaustas emocijas autoriams kaip „faktą“, kaip pačių autorių savasties dalį – na, ką padarysi. Lyg ir neįtikėtina, tačiau – žinot, kadaise ši šalis Prezidentu išsirinko Paksą. Irgi sunku patikėti? Sunku. Bet buvo taip? Buvo. Balsavo žmonės, laisva valia.

Žmonės tiki, kuo nori tikėti, ir elgiasi pagal savo tikėjimą.

Jei žmogus tiki, kad geriau už jus žino, ką jūs jaučiate – na, tepadeda jam Dievas, nes medicina čia bus tikrai bejėgė.

Mes, autoriai, negalime pakeisti žmonių įpročio grūsti mums jų pačių (!) išjaustas emocijas kaip mūsų (!) tekstuose slypėjusį slėpinį, atsivėrusį tik jiems (dėl jau minėtos Viešpaties apvaizdos).

Tačiau galime prisiminti, kad – na, yra toks reiškinys, emocinė intoksikacija. Ką padarysi!

Jei dažnai kankinatės dėl „aiškiaregių“ skaitytojų ir to, kad jie jums kergia savas emocijas (ir dar labai ilgai diskutuoja, aiškindami jums, ką JŪS IŠ TIESŲ JAUTĖTE rašydami, nes jie, akivaizdu, dėl Viešpaties apvaizdos dovanų tai žino geriau už jus pačius, kiek gi galima jums tai kartoti, patikėkite pagaliau!), prisiminkite tai.

Tai yra tiesiog emocinė intoksikacija.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.