Apie dvasinę avitaminozę


Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis.

Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti.

Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos nei du, nei keturi aukštieji, nei šeši “sertifikatai”, kuriuos dabar taip madinga medžioti, nei kelios valdomos pelningos įmonės, nei namas, nei džipas, nei “susitvarkytas gyvenimas”. Neprimaitins jos ir “seminarų turizmas”, kuriuo galbūt dalis ir bando užkišti šį alkį.

Esu mačiusi tiek žmonių, kurie, primityviau žvelgiant, “turi viską” – o vis tiek ieško, vis tiek alksta, vis tiek nerimsta. Kas gi neramina juos?

Gal tai dvasinė avitaminozė?

Kaip išsekusios psichikos nepamaitinsi bulvių koše, kaip sušalusio kūno neaprengsi ir neapausi vien “pozityviu mąstymu” ir “meilės energija” (kurią el. paštu siunčia “padėti norinti” draugė), kaip riboto, tamsaus, siauro žmogaus proto neapšviesi LED lempute ar prožiku, taip ir sielos neapgausi fizinėmis ar intelektinėmis gėrybėmis.

(Žinoma, kai žmogus puoselėja TIK sielą, apleidęs kūną ir protą, tai jau kitas kraštutinumas – čia vėl galim kalbėti apie ašutinėmis virvėmis besiperiančias ir kitus periančias paklaikusias pilnaties davatkas (aišku, dar klausimas, ką jos ten iš tiesų puoselėja – “sielą” ar tik davatkišką savo puikybę, kad jos geriau už mus žino, kaip turime gyventi, kokius neturto įžadus duoti, kada nuo savęs marškinius dėl kitų plėštis, kiek aukoti ir aukotis, ir t.t.).)

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad iš giliausių duobių, ir juodžiausių periodų, ir destruktyviausių aplinkybių išsiropšdavau vedama tikrai ne fizinio kūno stiprybės, tikrai ne išprotautų sprendimų ar išsilavinimo dėka, ir tikrai ne grožinių knygų įkvėpta.

Kažkas mumyse visada, visada turi ryšį su šaltiniu, galinčiu pamaitinti mūsų sielą. Tik per pasaulio triukšmą, per destruktyvų informacinio lauko zvimbimą, per svetimas baimes, per mums primestus norus ir žiurkišką lėkimą voverės rate, bėgant paskui tuos kažkieno kito siekius, mes to kažko tiesiog nebeišgirstame.

O kartais tą kažką išgirstame. Atsivėrusioje vienatvės tyloje, netekties vakuume, praradimuose, griūtyse, ligos patale (čia davatkoms patinka, nes čia daug jų siekiamos “kančios”; tačiau tenka pripažinti, kad gyvenimiški sukrėtimai padeda išgirsti tą kažką).

O kartais tą kažką išgirstame džiaugsme. Bendrystėje. Kito žmogaus artume. Sau padovanotoje tyloje, kai vakarą leidžiame su savimi, o ne su isteriškai dūsuojančia TV laidų vedėja.

Kartais tą kažką išgirstame naujai gimusioje svajonėje. Akimirkoje. Nakties žvaigždėse. Gamtoje. Girioje. Pievoje. Stirnos žvilgsnyje. Ežero krante.

Tiesiog imame ir išgirstame.
(Jūs suprantat, kad aš čia ne apie balsus galvoje?
: D)

Jau tiek mažai laiko liekant iki šv. Velykų, linkiu jausti, kas jums asmeniškai yra vitaminai dvasiai, ir gausiai jų vartoti.

Dėl galimo šalutinio poveikio, manau, galite su niekuo nesitarti. (Žinoma, visada ir dėl visko galite tartis su davatkomis, tačiau kiek žinau, jos paprastai pristoja paaiškinti pačios, neprašytos.)


Bookmark the permalink.

Comments are closed.