Apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį


Turbūt visi esame nugyvenę dienų, kai itin stipriai jautėme Žemės trauką: vilkdami koją už kojos nešėmės vos pakeliamą kasdienybės sunkumą. Ir turbūt visi bent sykį esame patyrę begalinio lengvumo, sumišusio su antgamtiška jėga, jausmą, – kai atrodė, kad dar kiek, dar truputis – atsiplėšime nuo žemės ir imsime skristi pilnais plaučiais magiško, į orą keliančio deguonies.

Lygiai taip pat turbūt visi esame jautę, kad paliekame gerai ištyrinėtą erdvę ir leidžiamės į naujas gyvenimo platybes – tyrinėti, atrasti, mokytis, užkariauti, kurti, apgyventi naujas žemes.

Tad šįsyk – apie baimės gravitaciją ir drąsos deguonį. Bei tolimas misijas apskritai.

http://en.wikipedia.org/wiki/Buzz_Aldrin#/media/File:Aldrin_Apollo_11_original.jpg

Buzz Aldrin Mėnulyje. Nuotrauką fotografavau The National Air and Space Museum, Washington D.C.

Kas ta kartais neįveikiama prie žemės mus priplojanti jėga ir iš kur kyla tas jausmas, kad galime skristi? Juk teoriškai visad vaikštome ta pačia Žeme, turinčia tokią pat gravitaciją.

Slogų sunkumo jausmą, kai Žemė, rodos, traukia dusyk labiau, aš kildinčiau iš baimės ir nuovargio bei nusivylimų, o nuovargį ir nusivylimus taip pat kildinčiau iš baimės – bent jau aš nuvargstu tuomet, kai bijau stabtelėti, o nusiviliame juk irgi tuomet, kai ribotas mūsų protas, bijodamas neapibrėžtumo, iš anksto prikuria scenarijų ir uždaro duris tikriems atradimams.

Ką su mumis daro baimė? Prisiminkite save, kai tikrai bijojote. Smarkiai bijojote. Kas dėjosi su jūsų kvėpavimu, jūsų laikysena, jūsų mąstymu? Ar buvo lengva mąstyti racionaliai ir elgtis taip, kaip elgtis buvo geriausia? Ar netyčia nesijautėt sukaustyti, suparalyžuoti? Priploti prie žemės?

Kai stipriai bijodavau, jausdavausi lyg narve įkalintas pasibaidęs paukštis: širdis stipriai daužydavosi, žarnos vartydavosi, burna džiūdavo, delnai drėkdavo, veidas tai baldavo, tai rausdavo, keliai linkdavo, rankos drebėdavo – tikras gyvas įsikūnijęs košmaras. Ir aš tikrai nepersūdau rašydama – žmonės, turintys scenos baimę, mane tikrai supras. Prieš dešimt metų buvau tikrai blogiausiai poeziją skaitanti poetė ir kalbu iš graudžios (o praėjus tiek laiko – jau tik juokingos) asmeninės patirties.

: )

Dabar prisiminkite lėtinę baimę – ilgalaikį, viską kiaurai persmelkiantį nerimą, neaiškų nesėkmės laukimą, persekiojantį jausmą, kad tuoj reikalai ims krypti blogyn.

Klausimas: ar agresyvi, venose verdanti, kūną purtanti, ir pasyvi, lėtinė, per laiką kūną sustingdanti baimė jums atrodo tinkamos būsenos kūrybai, atradimams, augimui ir gyvenimo džiaugsmui? Neapsimeskim vakar gimusiais ir liaukimės lyg prisukti žaisleliai kartoti, kad “truputis streso dar niekam nepakenkė”. Truputis – ne. Truputis streso yra net savaip žavu.

Vis tik baimės būsena ir augimo būsena yra nesuderinamos tarpusavy. Ir tai ne saldūs new age paistalai su rasotų rožių ir vaivorykštėse šokančių delfinų atvaizdėliais. Mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Bruce Lipton savo knygoje The Biology of Belief  (Tikėjimo biologija, Mijalba, 2011) rašo, kad veikiami baimės, mes “įjungiame” visiškai kitokius hormonus savo organizme, nei vedini meilės. O augti bei tobulėti galime tik veikiami “gerųjų” hormonų – kitaip tariant, tik vedini meilės. Tai mokslinis faktas.

Tad kartais mus prie žemės spaudžia ir mums veikti trukdo ne kas kitas, o paprasčiausia baimės gravitacija.

Dabar prisiminkite dieną, kai tikrai manėte, kad dar kiek – ir pakilsite. Arba kai iš tiesų skraidėte. Švytėjote. Nejautėte žemės po kojomis.

Galbūt jus buvo apsėdusi nauja idėja. Galbūt ką tik buvote atradę naują kryptį, naują tikslą. Gal leidote laiką su fantastiškais žmonėmis, greta kurių tiesiog pasiutusiai daug juokėtės. Gal keliavote po pasakiško grožio kraštą. Gal buvote taip įsitraukę į kūrybinius procesus, kad iš džiaugsmo pokšėjo smegenys. O gal po ilgos pertraukos sutikote bendraminčių ir pagaliau pripažinote sau, kad turėti bendraminčių yra svarbu. Ir labai gera.

Neseniai tokias visa apimančio įkvėpimo būsenas pati sau pavadinau… deguonimi sielai.

Vašingtone, The National Air and Space Museum, kuris man paliko begalinį įspūdį ir į kurį aną savaitę ėjau kelias dienas iš eilės, niekaip negalėdama iki galo pasotinti nuo vaikystės mane lydinčio kosminių tolių alkio, turėjau galimybę grožėtis ne tik misijų nuotraukomis, bet ir realiais astronautams priklausiusiais daiktais. Mačiau begalę pirštinių, skafandrų, smulkių asmeninių daiktų ir batų, vis dar apneštų sidabriškai pilkomis Mėnulio dulkėmis.

Ten – tikrų tikriausios Mėnulio dulkės, bliamba.

 

Negalėdama atsigėrėti tuo, ką matau, bandydama sugerti kiekvieną mane pasiekiantį vaizdo tašką, pagalvojau, kad tam tikra prasme, pradėdami kažką naujo, mes visi leidžiamės į savas misijas. Vienos jų saugios, kitos – rizikingos. Iš vienų galime grįžti, iš kitų – nelabai, arba jei ir grįžtame, tai visiškai kitokie, nei iškeliavome.

Palikti tai, ką laikome namais (arba ką banaliai vadiname komforto zona), retam lengva. Tiesą sakant, mes prieš iškeliaudami taip pat retai turime laiko treniruotėms, priešingai, nei iš lėto NASA bazėse rengiami astronautai.

Ir žinot ką? Mes vis tiek keliaujame į savas misijas ir vis tiek gana dažnai nusileidžiame naujose erdvėse sėkmingai. Gal ne visada taip minkštai, kaip norėtume, ir vis tik. Daugeliui iš mūsų yra pavykę.

O kažkur keliauti verta, net jei nepasiseks. Dėl vienos vienintelės priežasties. Vieną dieną po savų odisėjų galėsime perleisti savo kosminį kostiumą kitam, keliaujančiam į tą pačią pusę. Nurodydami savo laimėjimus ir savo klaidas, ir taip sutaupydami kito keliautojo laiko. O juk laikas – tai tik dar viena šviesos dimensija, kaip buvo parašyta vienoje iš muziejaus ekspozicijos salių, skirtų būtent šviesai.

http://airandspace.si.edu/explore-and-learn/multimedia/detail.cfm?id=5263

Cernan kostiumas. Apollo 17. Fotografavau The National Air and Space Museum, Washington D.C.

Mano dirbtuvių supervizorė, Lina Vėželienė, sykį mums atsisveikinant po sesijos pasakė:
– Kitus gali nuvesti tik ten, kur jau buvai pati.

Esu buvusi labai įdomiose vietose.
Tačiau labai daug kur dar nebuvau.

Tad šiandien iš lėto nustatau naują savo kosminio laivo kursą ir traukiu iš spintos seną skafandrą. Giliai giliai įkvėpusi pasižiūriu į dangų. Debesuota su pragiedruliais. Visai gera diena pradėti kažką naujo.

Visiems, skaitantiems šias eilutes, linkiu prisiminti, ką reiškia skristi. Ir skristi.

O jei tam vis dar trūksta drąsos deguonies arba jei vis dar laukiate tinkamo laiko (koks laikas gali būti tinkamesnis gyvenimui už esamąjį?) – tuomet linkiu mažų mažiausiai išsitraukti seną, apdulkėjusį savo svajonių skafandrą ir jį pasimatuoti iš naujo.

Šiandien tam daugeliu prasmių labai tinkama diena, ir astrologinis fonas yra tik vienas iš teigiamų faktorių. Gal tiesiog metas patikėti, kad kosminiai vėjai mums visad palankūs? Ir kad geriausias laikas palikti gerą pėdsaką geroj vietoj yra – taip, taip – šiandien.

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/8/89/Apollo_11_bootprint.jpg

Buzz Aldrin paties nufotografuotas savas pėdsakas Mėnulyje. Liepos 20 d., 1969-ieji. The National Air and Space Museum kolekcija.

O baimės gravitacija silpsta su kiekvienu šviesmečiu, kurį keliaujame savo tolių link.

Svarbiausia, kad visur ir visada užtektų deguonies mūsų sielai. O net jei jo kartais šiek tiek pritrūks – beveik galėčiau lažintis, kad kaip tik tuo metu priskrisite draugišką kosminę stotį, kurioje galėsite šiek tiek atsikvėpti ir… įtraukti pilnus plaučius oro.

Tai irgi sakau iš savo asmeninės patirties.

Mes, tolimų misijų vykdytojai, atpažįstame vieni kitus ir tikrai nepaliekame vieni kitų nelaimėje.
: )


Bookmark the permalink.

Comments are closed.